Vasaros raodtripas - Čekijos miestai ir nuostabi Austrijos gamta (III dalis)

10 DIENA (LEDO URVAS - Eisriesenwelt)

Šiandien važiuojame šiek tiek tolėliau, bet planas aplankyti nuostabią vietą.

EISRIESENWELT - didžiausias ledo urvas pasaulyje! Ir jis yra Austrijoje!

Geriausias mūsų sprendimas buvo atvykti patiems pirmiems nuo 8 ryto (dar nieko nebuvo aikštelėje, tik pakelėse vis dar miegantys kemperiukai). Iki pagrindinio įėjimo reik gerą kelio gabalą pakilti automobiliu stačiais serpantinais į kalną. Bilietus pirkome internetu (pigiau nei pirkti vietoje bei reikia pasirinkti atvykimo laiką). Nuskanavus bilietus iki urvo reikia pamiklinti kojeles. Bet koks malonumas vėsų rytą žygiuoti vieniems lydimiems tokių nuostabių vaizdų bei sutikti pusryčiaujančią kalnų ožką.

Pirmiausia prasieinama apie 20 min. į kalną, pakeliui pasirenkant ar eiti tuneliu, ar panoraminiu keliuku. Pasirinkome eiti per tunelį (panoraminiu keliu grįšime). Kelio viduryje priėjome keltuvą (norint pahaikinti galite eiti apie 1,5 val. pėstute ir nekilti keltuvu). Keltuvas dar buvo uždarytas, tad prisėdome. Kol tikrino keltuvą, susirinko šiek tiek žmonių, o tarp jų sutikome ir lietuvius :D Pakilus keltuvu, laukė dar ~20 min. pėstute kilimas iki urvo. Pakeliui vaizdai nuostabūs!

Prie urvo apsirengėme šilčiausius rūbus kokius tik turėjome, nes viduje laukė tik 0 laipsnių. Stojome į turo eilę (vyksta anglų ir vokiečių kalbomis). Išdalinus senovinius specialius žibintus pasileidome į 1 val. trukmės turą po ledo urvą, kuris tęsiasi apie 42 km. Na gerai, lankytojams pasiekiamas tik 1 km. Iš anksto reikia nusiteikti, kad viduje lauks 1400 laiptelių. Prieš įžengiant perspėja laikyti vaikus ir kepures, nes į urvą įtraukia didžiulė oro srovė, kuri susidaro atidarius duris ir susipinant karščiui ir šalčiui. Būtina atsargiai vaikščioti ir žiūrėti po kojomis bei labai rekomenduoju turėti pirštines, nes pirštai gan greitai šąla laikantis už metalinių turėklų. Gidas vedė mums ekskursiją linksmai pašmaikštaudamas, vis perklausdamas ar visi gerai jaučiasi, ar viskas ok. Kartais jis užlipdavo ant ledo luitų ir apšviesdavo nuostabius ledynus. Deja, Sido ir Menio nesutikau. Bet vaizdai ir ledo urvo dydis, tikrai labai įspūdingas. Nors labai sušalę, bet pilni įspūdžių buvome išpūsti iš urvo. 

Per tą laiką kol buvom urve, prigužėjo daugybė žmonių, tad tikrai geras sprendimas buvo atvykti patiems pirmiems. O prie urvo įsikūrė didelis persirengimo kambarys.

Norėjome pavalgyti čia esančioje kalnų trobelėje su vaizdu, bet po atneštų šnicelių, supratome, kad nevalgysime ir neliksime. Buvo taip blogai, kad net grąžinome maistą ( buvo malonu iš jų pusės, kad maloniai priėmė maistą atgal ir neprašė sumokėti už prieš tai išgertą limonadą ir sriubą). Gerai, kad kuprinėje buvo nuo ryto likusių brezel‘ių :D Keliaujant įšsiugdžiau įprotį su savimi turėti užkandžių, nes kartais aplinkybės susiklosto taip, kad pilvai groja maršą, o aplink nėra kur pavalgyti. Todėl visad praverčia kuprinėje esantys užkandžiai.

Kitoje upės pusėje stūkso pilis - Burg Hohenwerfen. Pastatyta XI a. kaip gynybinė pilis prieš vietinius maištininkus. Ji stovi ant uolos, apie 155 m aukštyje virš Salzach upės slėnio. Ilgainiui pilis tarnavo kaip gyvenamoji vieta, kalėjimas ir medžioklės rūmai, o šiandien – muziejus ir turistų lankoma vieta. Joje taip pat vyksta sakalų pasirodymai, ekskursijos, riterių renginiai.

Kadangi dar vis alkani, sukame link mažų miestelių. Pietums užsukome į mažą miestuką Hüttau, kur pietums pasirenkame vietinę šeimos užeigą - Fritztalstube Hüttau. Ragaujame sriubos su milžinais kukuliais (tirolerknodelsuppe 4,20 Eur) ir šnicelių (gal čia bus skanesni... bet deja ir čia kažkaip kažkas ne taip.. Kur dingo plonieji, tobulai traškūs šniceliukai??? Gal čia į tokį kraštą pataikėm...) bei pavaišina naminiu savo gamybos likeriuku. Šeimininkai paprasti, linksmi, mėgstantys pakalbinti savo klientus.

. Susimoki apie 5 Eur ir pliuškenkis kiek nori. Ilgai neužsibūname, nes po tokių karštų dienų atsliūkina tamsūs lietaus debesys. 

Laiku grįžus namo su skanėstais sėdame į balkoną ir grožimės, kaip aplink mūsų kalną sukiojasi debesiukai, o sutemus blykčioja žaibai. Bevakarojant išgirstame sirenas. Hmmm... ką dabar daryti? Namų šeimininkai nebėga pas mus, tai gal nieko labai baisaus :D Miestelio fone pasirodo gaisrinės lemputės, elektra namuose vis trūkinėja... Žaibai talžo. Nejauku, o gal kaip tik šiek tiek net romantiška. Bet viskas baigėsi gerai, pasirodo, žaibas pataikė į elektrinę, kilo nedidukas gaisras ir gelbėtojai liko budėti nakčiai.

11 DIENA (ST GILGEN-PARASPARNIAI-ST WOLFGANG)

St. Gilgen miestelis

Tai mažas miestukas prisišliejęs prie nuostabaus Wolfgangsee ežero, kurio spalva atima žadą. Ežerą juosia kalnai. Kas gali būti geriau?  

Automobilį pasistatome dar visiškai tuščioje aikštelėje (4 Eur dienai) (47.763362, 13.364907) ir kulniuojame link Zwoelferhorn kalno (1522 m.) keltuvų. Tik šį kartą perkame bilietus tik į vieną pusę.

Šiame miestuke verta apsilankyti vien dėl šio pakilimo ir nuostabios panoramos. Dabar atnaujinta keltuvų sistema, viršuje padarytos pramogos vaikams (pritaikytas pakilimas su vežimėliais), įvairios panoraminės poilsio vietelės, yra dvi kavinukės, takai žygiams. Vienoje pusėje horizonte matosi aukšti kalnai, kitoje dalyje tyvuliuoja ežerai ir žemesni kalnai. Vaizdas į visas puses labai gražus. Labai verta! Norėjome dar kartą pasigrožėti, nors ir esame buvę. Juk kiekvieną kartą vaizdas vis kitoks. 

O kodėl pirkome bilietus tik į vieną pusę? Nes būtent čia aš išpildžiau savo svajonę. Nuo to laiko, kai pamačiau filmą „Neliečiamieji“ nenustojo kirbėti mintis – noriu paskraidyti parasparniu kalnuose. Vyras vestuvių sukakties proga pasiūlė įgyvendinti šią svajonę. Negalėjau nesutikti. Likus keliems mėnesiams iki kelionės daug ieškojo informacijos apie kompanijas, skaitė atsiliepimus, kur gražiausia būtų skristi. Išrinko - Tandemflug Salzkammergut PeakFlyer - tai tikrai nuostabi komanda. Sutartu laiku laukėme instruktorių prie keltuvų (galite kilti ir kartu). Atvyko nuotaikingi, su šypsenomis vyrukai. Trumpai šnektelėjome, užmetė ant pečių kuprines ir pasileidome takeliu link kilimo vietos. Kojos, rankos pradėjo drebėti iš nežinomybės kas laukia. Prieš pakylant pasirašėme ant popieriukų (vardai, kontaktai, adresas, svoris, ūgis). Savo instruktorių perspėjau, kad turiu bėdą – užsupimą (vyliausi, kad nereiks po minutės kitos mane nuleisti ant žemės). Trumpa instrukcija, šalmai ant galvų, prikabino viską ir jau laukiau starto. Vienas du bėgte nuo kalno (vos į karvės blyną neįminėm) ir mes ore. Ohoho!!!!!!! Negalėjau patikėti, kad taip lengvai ir paprastai. Tik pakilus nuskambėjo instruktoriaus žodžiai: „O dabar mėgaukis“ WOW!!!!!!!!!!!! Vienoje pusėje ežerai, po kojomis miškai, karvutės, laukiniai arkliai, tolumoje alpių viršūnės – kažkas nepaprasto ir ypatingo! 

Instruktoriai sakė, kad skrydžiui oras labai pasisekė, nes kaip tik vakare nulijo vasaros karščio miglą ir atsivėrė gražesni vaizdai. Viso skrydžio metu manęs klausinėjo ar gerai jaučiuosi, stengėsi labai nemanevruoti ir atsargiai skraidino – rūpestis 3000. Skrydžio metu pasišnekučiavome su instruktoriumi, pasifotografavome, pasifilmavome. Skrydis truko apie 20 min. – užteko tikrai.

Beje, aš turiu aukščio baimę! Bet man daug baisiau lipti į kokį metalinį bokštą nei čia skristi. O gal adrenalinas buvo taip užvaldęs, kad nieko nebejaučiau?

Šiaip visą laiką pergyvenau, kad manęs neužsuptų (kaip užknisa tai) ir labai labai džiūvo burna. Ne veltui rekomendavo pasiimti mažus vandens buteliukus, kuriuos galėjome įsidėti pas instruktorius ir nusileidus juos išmaukti. Pagalvojau, kad kitą kartą pasiimčiau čiulpiamų imbierinių pastilių.

Kiek viskas kainavo? Keltuvo bilietas į vieną pusę – 31 Eur, skrydis – 170 Eur, filmavimas, nuotraukos – 29 Eur. Tikrai nėra pigi pramoga, bet verta kiekvieno cento ir labai rekomenduoju bent kartą gyvenime tai patirti. 

Pakylėti ir kupini nenumaldomų emocijų nužingsniavome iki automobilio, kuriame persirengėme ir paskui nukulniavome pasižvalgyti po patį St. Gilgen. Čia tyvuliuoja nuostabus ežeras. Galite plaukti laivu į kitus miestelius, juose pasivaikščiot ir grįžti. Viena iš populiaresnių krypčių - St Wolfgang im Salzkammergut miestelis (kaina apie 10 €) ar išlipus ankstesnėje stotelėje pakilti garsiuoju raudonuoju traukinuku į Schafberg kalną, kur yra garsioji ir vaizdingoji apžvalgos aikštelė (1783 m) - Himmelspforte Schafberg, arba „Dangaus vartai Schafberge“. Taip pat galima pasimėgauti kitomis vandens pramogomis. Čia populiaru plaukioti, irkluoti, buriuoti, vandens slidės ir pan. 
Nusprendžiame, kad reikia pasiplaukioti laivuku iki mūsų jau būto St Wolfgang im Salzkammergut. Karštis vėl alinantis. Laivuke, susispaudę pavėsiuose, bandome mėgautis neišpasakyto grožio ežero spalva.

St Wolfgang im Salzkammergut

Bet vis tiek jis žavingas. Reikia leistis pašmirinėti jo mažomis gatvelėmis, pasigrožėti tradicine austrų architektūra, gėlėmis nukarstytais balkonais, mažomis parduotuvytėmis, sieniniais laikrodžiais nukabintomis sienomis, kviečiančiomis prisėsti kepyklėlėmis. Man šio miestelio tradicinis vaizdas, tai raudonasis namo fasadas su natomis, prigludęs prie vijokliais apipinto namo ir baltais arkliukais.  Lankantis šiame mieste užsukite į St. Wolfgang Kirche bažnyčios kiemą, kur sienoje padaryti arkiniai “langai” atveria vaizdą į ežerą ir kalnus.

Pietums stabtelėjome Bratwurst Fischerei – maža gatvės užeigėlė, kurioje prie pat tavęs ant griliaus kepa žuvį ir dešreles. Pasirinkome patiekalus su bulvių salotomis. Nenorint daug išlaidauti puikus pasirinkimas.

Tik važiuojant namo nuovargis greitai išsilakstė, kai pakliuvome į liūtį kalnuose. Nepratę mes, nežinojome, ar čia įprasta liūtis, ar čia jau geriau slėptis ir laukti kol nurims, ar perdegs valytuvai, ar užgrius kokia purvo nuošliauža... Streso buvo bele kiek. Bet ačiū savo vyrui, kuris laimingai mus parvežė namo. (šių atostogų metu, tikrai gavome įdomų orą. Pusę dienos labai karšta, o tada pusę dienos lyja.) 

12 DIENA (ABTENAU)

Po tokių įspūdingų, ekstremalių dienų laikas poilsiui ir ramybei. Kadangi mūsų balkone vaizdas fantastinis, tai daugiau nieko ir nebereikia :D Pagaliau ramiai prisėdame papusryčiauti su kava savo balkone. Sprendimas – liekame šią dieną savo miestelyje.

Su šeimininkais sutariame pasinaudoti griliumi. Parduotuvėje nusiperkame jau paruoštų mėsos gaminių kepimui ir papietaujame lauke prie namų. 

Ši diena buvo – mūsų vestuvių sukakties diena. Nors buvo minčių pavakarieniauti mieste, tačiau nusprendėme likti savo balkone ir mėgautis ramybe bei vaizdais. 

Bet bet... :D Vėliau sklindanti muzika (kaip jau buvau minėjus mūsų viešnagės metu vyko įvairūs nemokami koncertai miesto aikštėje) iš miestelio neleido nurimti, tad jau sutemus šokom į batus ir palėkėm iki miestelio, kur vyko koncertas. Pagrindinėje aikštėje pristatyta daugybė stalų, kur žmonės glaudžiai susėdę kilnojo bokalus, klausėsi muzikos. Mes taip pat prisijungėme kelioms dainoms ir šokiams.

13 DIENA (ABTENAU)

6 ryto pažadina skambanti muzika iš miestelio - orkestro eisena. Apsimiegoję pasiklausome ir toliau dar bandome nusnausti.
Paskutinė viešnagės diena šiame mieste. Nusprendžiame, kad kitas dvi dienas sėdėsime automobilyje, kol parsirasime namo, tad tingiai vėl liekame namuose, tiksliau balkone. Pailsėjus, nusnaudus pokaituko, vakarop kilo mintis nulėkti iki šio miestelio kalnų keltuvo ir nusileisti vasaros rogutėmis. Pasirodo čia vieną ilgiausių Austrijos vasaros rogučių nusileidimo trasų (https://karkogel.abtenau-info.at/). Spėjome dar pakilti ir stojome į rogučių eilutę (kaina 16 Eur). Trasa tikrai ilga. Spėji pasimėgauti, pasigrožėti ir pasilabinti su karvutėmis milkomis. 

Čia galima apsistoti nakvynei ar atvykti tik pavalgyti. Tik gal šioks toks nepatogumas, jog nebuvo meniu - turėjome rinktis iš to, ką pasakė (galimai šeimininkas). Užsisakėme šnicelį bei salotų su vištiena (tai vištienos buvo daugiau nei salotų) bei vietoje maišyto radlerio (iš karto pasijuto). Maistas gan vidutiniškas, bet vieta labai graži. Dar leidome sau pavaikštinėti (pabėgioti, pašokinėti) ir pasigrožėti apylinkėmis.

Daiktai sukrauti, galima dar pasimėgauti paskutinėmis vakaro minutėmis.

14-15 DIENA - (AUSTRIJA-ČEKIJA-LENKIJA-LIETUVA)

Atsikėliau anksčiau, kad dar spėčiau su kavos puodeliu pasimėgauti vaizdu. Skaudančia širdele nubraukiau ašarėlę. Nežinau kodėl šį kartą taip stipriai nenorėjau išvažiuoti. Gal kad čia pajuntu visišką ramybę. 

Atsisveikinu su karvutėmis ir sėdame į automobilį. Automobilis nukrautas daiktais ir gėrybėmis :D 

Paskutiniai pasigrožėjimai kalnais ir judame toliau.

Pietums stojame jau patikrintoje užeigoje Mikulov (Čekija) miestelyje - Bistro W Kodiak. Labai paprasta aplinka, bet pigu ir skanu. 

Keliuose jaučiasi, kad artėja savaitgalis bei kad šiuo metu rugpjūtis. Lauke rodo 37  laipsnius.. (dėl to ir vengiu šiais mėnesiais atostogauti).

Varom toliau! 😊

Komentarų nėra

Atsakykite