VENECIJA – miestas labirintas, kuriame turi leisti pasiklysti

Žengiant Venecijos gatvėmis vis aikčiojau, nes už kiekvieno kampo nežinai koks tavęs lauks vaizdas. O darbo dienos rytą viskas dar įdomiau – laiveliai zuja, kažkas vežioja prekes, kažkas džiausto skalbinius, vietiniai keliauja savo reikalais. Atsistojus prie Didžiojo kanalo tiesiog stebėjau rytinį miesto veiksmą. Bestovint mus užkalbina moteris, kviesdama vakare užsukti į nemokamą koncertą bažnyčioje. Deja, turime atsisakyti, nes vakarui jau turime planų.

Mercato di Rialtožuvies turgus. Toliau judame link turgaus, kuris mums visai netoli namų. O kiek čia pardavinėja visokių įdomybių, kaip būtų įdomu paragauti. Vietiniai tik krauna pilnus krepšius, mmm... gal į svečius pas ką nors užsukti?

Žengiant nuo turgaus, gatvelėse galima rasti įvairių parduotuvėlių. Taip užsukame į mano jau pasižymėtą Drogheria Mascari ir čia nesusilaikome nusipirkti panettone pyrago. Už prekystalio stovinti kokių 90 metų močiutė itališkai man sako, kad šis labai skanus, tradicinis. Okey, pasitikiu močiute. Kaip nors parsivežime ir galėsime Kalėdoms pasmaguriauti (aut. past. labai skaniai sukirtome per Kalėdas).

Toliau vingiuojame mažomis, siauromis gatvelėmis, stebint vitrinas, užsukant į dirbtuves, pamojuojant amatininkams. Einu ir galvoju... Jei jau dabar visai nemažas srautas šiose gatvelėse, tai kas čia darosi vasara?

Libreria Acqua Alta. Bežioplinėjant gatvelėmis nuėjome iki knygyno. Šis knygynas garsėja savo neįprasta knygų laikymo sistema – knygos sukrautos į vonias, valtis, gondolas ir net vandeniui atsparias talpyklas, kad nebūtų sugadintos potvynių metu.

Sukant gatvėmis vis tolyn atsiduriame labai ramioje miesto dalyje, kur visai netikėtai mus užkalbina italė močiutė. Nesvarbu, kad ji kalba itališkai su mumis, bet kažkaip susikalbam (svarbu atsipalaiduoti ir norėti). Suprantu, kad kažkas bellissimo, piccolo, no ticeto.. Mums įdomu. Pamoja močiutė kur mums eiti ir bandome ieškoti kažko. Pakeliui sutinkame kunigėlį, kuris paklausia ko mes ieškojome. O mes net pačios nežinome :D Bet pamatęs mūsų didelias akis, šypteli ir pamoja ranka į kurią puse eiti. Atsiduriame San Francesco della Vigna vienuolyno bibliotekoje, kurioje saugomos biblijos ir vyksta graviūrų paroda, skirta Šv. Pranciškaus gyvenimui.

Toliau nuvingiavome į visiškai tuščias, ramias Venecijos gatves ir taip pasiekėme Bizantijos laikųlaivų statyklą, kurioje šiomis dienomis vyksta kultūriniai renginiai.

Netoliese Via Giuseppe Garibaldi gatvė, kurioje gausu kavinių ir pėsčiųjų (na bent šiltuoju metu).

Mes jau alkanos, tad bandome susirasti vietelę pietums. Šiaip ne taip gatvelių labirinte surandame - Rosticceria Gislon. Žmonių daugybė, dalis stovi ir valgo prie baro. Bandome suprasti užsakymų sistemą. Sunkiai sekasi, bet kažkaip bandome užsisakyti. Renkamės iš vitrinoje padėkluose sudėtų žuvies, jūros gėrybių ir kitų įdomybių. Išsirinktas gėrybes krauna į lėkštę, šalia įdrebia polentos – 19 Eur. Taip ir nežinau, ar nuo svorio, ar čia lėkštės fiksuota kaina, nes abi sumokėjome tiek pat. Bet nesvarbu, nes įdomu paragauti siūlomų dalykėlių. Apsidžiaugėme atsilaisvinus mikro staliukui, kad galėtume pailsinti kojeles. Šalia po taurę select aperoliuko (5 Eur)

Kylam į San Marco aikštėje esantį bokštą. Eilė nedidelė, bilietai po 10 Eur, pakylame liftu. Čia atsiveria 360 laipsnių Venecijos panorama. Woooow. Kažkas neįtikėtino. O įdomus faktas, kad žiūrint iš viršaus į miestą, nesimato nei vieno kanalo, o jų čia daugybė. Saulė nušviečia ir Dožų rūmus, kurie dar labiau atskleidžia savo grožį.

Užskaityta dienelė. Prieš vakaro planus, nukiūtiname namučio šiek tiek pailsėti, pakeliui pagriebiant tradicinių sausainių. Kaip gera ištiesti kojeles lovoje su arbatos puodeliu.  

Cicchetti – tai tradicinis užkandis, kurį rasite daugybėje vyno bariukų (vadinamuose bacari), kavinukėse. Šie sumuštinukai panašūs į ispaniškus tapas. Šių užkandžių įvairovė ir asortimentas didžiulis.  Labai nustebino, kai kurie skoniai ir variacijos. Skanus ir puikus užkandis prie taurės (ar nebūtinai).

Select Spritz – kadangi Aperol Spritz išgarsėjo visame pasaulyje, o kaip žinia šis gėrimas kilo iš Venecijos, tad venecijiečiams reikėjo kažko naujai savito. Tai viena iš Spritz kokteilio variacijų, labai populiari Venecijoje. Man labai patiko, gal net labiau nei mums įprastas aperoliukas.

Tokia smagi atmosfera, bet negalėjome ilgiau užsibūti – turime šiam vakarui kitų planų.

Judame link Ponte dell'Accademia, kuriuo pereiname į kitą kanalo pusę ir atsiduriame prie bažnyčios Chiesa di San Vidal, kurioje šį vakarą klausysimės Vivaldžio 4 metų laikų (bent mes taip galvojome). Su bilietais įdomi sistema - atėjus reikėjo užsiregistruoti ir tik tada išdavė seniau pirktus bilietus. Koncerto metu griežtai draudžiama filmuoti ir fotografuoti. Įsipatoginame ir klausomės. Nesu aš klasikinės muzikos ekspertė, bet tyliai mamos klausiu: Mama, o čia tikrai 4 metų laikai? Mama pasukioja galvą. Hmm... bet vis tiek klausimės ir grožimės.

Pasirodo internete buvo nurodyta bloga informacija. 4 metų laikai vyko kitą vakarą kitoje bažnyčioje. Būtume žinojusios, tai būtume pirkusios kitam vakarui. Na ką padarysi, bet gavusios klasikinės muzikos dozę sparčiais žingsniais nukaukšime per ištuštėjusias aikštes namo.

2 DIENA

Pusryčiai susispaudus ankštoje senovinėje vietinėje kavinukėje - Pasticceria Rizzardini. Tik stovimos vietos aplink prekystalį. Pasigriebiame kavos su saldėsiais ir maloniai stebėdamos rytinį italų kavos ritualą mėgaujamės momentu. Dvi kavos ir du skanėstai atsiėjo 6,40 Eur.

užkandinė – tik NEIKITE į ją.  Pasiėmėm iešmelį, kuris buvo laaaaaabai neskanus, neaišku kiek laiko gulėjęs ir dar paklojome 4 Eur.

Su nekokiu skoniu burnoje nukiūtinome į šalia esančią maisto parduotuvę Coop, juk reikia parsivežti lauktuvių :D

Šią dieną planuose buvo numatyta:

Scala Contarini del Bovolo – įstabi ir išskirtinė laiptinė su spiraliniais laiptais, pastatyta XV a. pab. prie Contarini šeimos rūmų. „Bovolo“ reiškia „sraigė“, nes laiptai primena sraigės kiautą. Nepirkome bilieto ir į vidų nelipome, nes nusprendėm, kad geresnio vaizdo į miestą tikrai nebus nei vakar.

Teatro La Fenice - vienas garsesnių operos teatrų, nukeliantis kelis šimtmečius atgal.  Pavadinimas „Feniksas“ simbolizuoja atgimimą, nes teatras ne kartą buvo sunaikintas gaisrų (1836, 1996) ir vis atstatytas. Interjeras ir puošyba prikaustė dėmesį. Su audio gidais neskubant tyrinėjome teatro erdves. Pasvajojau, kaip būtų fainai pasižiūrėti čia pasirodymą, bet prisėdus į salėje esančias kėdes, noras greitai atšoko. Kokios nepatogios ir siauros. Užtat galėjome pasimėgauti karališkos ložės privalumais, nors ir ne pasirodymo metu. Teatras tikrai labai įspūdingas. Bilieto kaina 12 Eur.

Toliau tyrinėjome kitą Venecijos dalį be didelio plano. Ėjome, kur akys veda. Netikėtai užklydome į šeštadienio blusturgį. Oi kaip įdomu. Radau ir sau pirkinį. Mama su poros itališkų žodžių žodynu dar sugebėjo išmušti nuolaidą. Išėjau iš turgaus visa apsipatenkinusi ir pasipuošusi.

Nuo Ponte dell'Accademia tilto pasigrožėjome nuostabiu vaizdu į didįjį kanalą ir baziliką - Santa Maria della Salute.

Prieš išeinant italas dar perspėja rankines laikyti priekyje. Deja, labai įsisukę kišenvagiai šiame mieste.

Nors tik nesenai pakilome nuo stalo, bet visai netyčia atklystame prie Cantine del Vino già Schiavi. Tai vienas garsiausių vyno barų (bacari) Venecijoje skaičiuojantis šimtmečius, kurioje gausybė cicchetti ir vynų. Autentiška aplinka, didžiulis cicchetti pasirinkimas (labai įdomių skonių variacijų, kaip pvz. tuno tartaras su kakava – ragavau), didžiulis vyno pasirinkimas, kurio kaina prasideda nuo 1,20 Eur. Dauguma išsineša užsakymus į lauką ir šnekučiuojasi prie kanalo atbrailos. Kokia smagi atmosfera.

Čia pat palei kanalą įsikūrusi Squero di San Trovaso – valčių/gondolų gamykla. Veikianti nuo XVII a. Iki šiol rankomis gaminamos ir remontuojamos gondolos bei kiti tradiciniai venecijietiški laivai. Pastatai primena Alpių stilių, nes pirmieji meistrai atvyko iš kalnų regionų.

Taip bevaikštinėjant atsiduriame visiškai tykiame, ramiame rajone. Kanaluose prišvartuoti laivukai, mažose gatvelėse jaukios amatininkų dirbtuvės ir visiška ramybė. Toks jausmas, kad patekome į „miegamąjį rajoną“.

Kavos petraukėlė Dolce Vita – kava brangesnė, bet kruasanas su pistacijų kremu viską atperka

Daug noro eiti į muziejus nebuvo, bet trumpam užsukome į milžinišką Santa Maria Gloriosa dei Frari bažnyčią (5 Eur). Čia galima atrasti garsių menininkų darbų, tokio kaip Giovanni Bellini, Ticiano ir net jo pačio kapą.

Apsukusios ratą šioje Venecijos dalyje, netoli namų pasinaudojome gondolos paslaugomis (GondolaTraghetto di Santa Sofia) ir persikėlėme į kitą kanalo pusę. Įspraudi 2 eur į delną ir lėtais žingsniais įklibinkščiuoji į gondolą, galvodamas kaip neišsiversti. Plaukimo vos viena kita minutė, bet visai smagu :D

Atsiduriame Cannaregio rajone, kurio sutemusiomis gatvelėmis, bandome surasti siauriausią Venecijos gatvelę. Reikia palaukti kol žmonės praeis, nes dviese ten lauktų labai intymus prasilenkimas :D O ir niekur neišeisi, nes gatvelės gale – kanalas.

Prasiėjome Stada Nova labai populiaria pėsčiųjų gatve bei vakaro taurei užsukome į pilnutėlį - Bacaro ae Bricoe. Tai vietinis šeimos bariukas, kuriame susirenka gausus būrys, skamba nuotaikinga muzika bei daug pokalbių viduje bei lauke prie kanalo. Čia galima paragauti įvairų aperolio variacijų, cicchetti bei polpetta (mėsos kukulių) ir kitų užkandžių. Šioje dalyje palei kanalą įsikūrę daug bariukų.

Grįžome pro stoties pusę ir mintims vejant, kad tai paskutinis vakaras, netoli namų netikėtai atsidūrėme pasislėpusiame – El fradeo Quebrado studentiškame bariuke. Paskutinio vakaro malonumai su aperoliuku už 2,5 Eur bei smagi venecijietiško jaunimėlio atmosfera stoviniuojant tiesiog lauke.

Užsakant nakvynes per mano pasakojime pateiktas booking nuorodas, jūs prisidėsite prie mano kelionių tinklaraščio kūrimo, o jums tai nieko papildomai nekainuos. AČIŪ :)