VENECIJA – miestas labirintas, kuriame turi leisti pasiklysti

2025-06-07, Komentarų nėra

Visai nepopuliariu (gruodžio mėn.) metu išsiruošėme aplankyti unikalaus pasaulio miesto. Man patinka rinktis ne sezono metą, kai sumažėja turistų srautai, kai gali ramiau pasivaikščioti, pasimėgauti bei labiau pajusti tos vietos atmosferą.

KAIP IŠ TREVIZO ORO UOSTO NUVYKOME Į VENECIJĄ?

Kadangi mūsų skrydis buvo vėlai vakare ir anksti ryte, rinkomės vykti tiesioginiu autobusu. Tiek oro uosto viduje, tiek lauke yra autobuso bilietų pardavimo taškai (galima įsigyti ir internetu - https://www.atvo.it/). Iš karto nusipirkome bilietus pirmyn atgal, nes gaunasi šiek tiek pigiau, kaina 22 € ( į vieną pusę 12 €). Patogu, kad nereikia sakyti grįžimo datos ir laiko - grįžtat kada reikia. Prie lauko pardavimo taško aparate pasižymėjome bilietukus. Autobuso stotelė tik išėjus pro oro uosto duris kairėje pusėje. Į pirmąjį autobusą netilpome. Patikino, kad netrukus atvažiuos kitas. Teko palaukti apie 20-30 min, kol anas pasirodys. Buvo jau vėloka ir šaltoka, tad ne taip smagu stoviniuoti vietoje, kai nežinai kada jis pasirodys. Šiaip autobuso grafikai sudėlioti pagal skrydžius, bet galimai išskyrė papildomą autobusą, nes tokio laiko nebuvo numatyta grafike. Autobusas važiuoja tiesiai apie valandą laiko iki Venecijos, pakeliui sustojo Mestre.

Niekam savo bilietuko neteko rodyti, tik vairuotojas šūkteli kryptį, kad nesusipainiotum.

Kokia dar nuvykimo alternatyva yra, skaityk čia.

NAKVYNĖ

Nakvynės ieškojome ilgai ir svarstėme ne vieną variantą. Ką tikrai žinojome, -nakvynė būtinai bus pačioje Venecijoje, o ne Mestre. Taip, nakvynės šiek tiek brangesnės, bet... Kai išvažiuoja dienos turistai, rytais ir vakarais, gali pajusti ir pamatyti tikrą Veneciją. Vaikščioti ištuštėjusiomis gatvėmis, stebėti nusėstus vietinių barus, nueiti vakare į koncertą, ryte kartu su italais įkalti kavos ir kruasano vietiniame bariuke. Turėjome dar vieną reikalavimą nakvynei. Mama norėjo pagyventi venecijietiško tipo kambaryje. Tad mano užduotis buvo įgyvendinti šią svajonę 😊 Buvome užsisakę nakvynę visai netoli San Marco aikštės, bet džiaugiuosi, kad pakeičiau planą ir pasirinkome nakvynę San Polo rajone. Patogu visur suvaikščioti pėstute į visas puses.

Nakvynė – B&B Ca' Bonvicini viešbutyje. Tai venecejietiško stiliaus viešbutis, įsikūręs prie pat kanalo (deja, kambario su vaizdu į kanalą negavome). Kambarys buvo erdvus, su medžiaginėmis sienomis, baldakimais, erdviu vonios kambariu, kavos aparatu, arbata, sausainiukais.

PIRMASIS VAKARAS
Nors buvo vėlu, bet įsikūrusios dar trumpam išlindome pasivaikštinėti aplink namus. Buvome alkanos, tad užsukome į piceriją Pizza 200, kurioje tiesiog gauni gabalėlį picos po 2,5 Eur. Studentiška, paprasta viečiukė, bet skanu.
Nereiktų labai užsinaktinėti, juk rytoj laukia ilga diena 😊

1 DIENA

Rytas prasidėjo taip lauktais itališkais pusryčiais vietiniame bariuke - Boresso. Skani kava 1,5-2 Eur, sumuštiniai 7 Eur (brangoki, bet drąsiai būtų užtekę vieno dviems), kruasanai 1,5 Eur , vietiniai laikraščiai. Puiki dienos pradžia.

Darbo diena, tad nuo ryto gyvenimas verda. Taip įdomu stebėti, kaip čia viskas vyksta, kai susisiekimas tik pėsčiomis ir laivais (jokių dviračių ar paspirtukų, o juo labiau automobilių) per daugybę laiptukų ir kanaliukų. Kaip tik į kavinukę pieno pristatymas. Žinoma, su karučiu.
Ankstyvą rytą gatvėse pilna darbuotojų, surenkančių gyventojų šiukšles. Didžiuliais karučiais, pritaikytais lengviau manevruoti juda pirmyn atgal per tiltukus. Net paskambina žmonėms į duris, primenant, kad gal pamiršai išnešti šiukšles 😊 Tikrai nelengvas darbas važinėti su tokiu karučiu.

Žengiant Venecijos gatvėmis vis aikčiojau, nes už kiekvieno kampo nežinai koks tavęs lauks vaizdas. O darbo dienos rytą viskas dar įdomiau – laiveliai zuja, kažkas vežioja prekes, kažkas džiausto skalbinius, vietiniai keliauja savo reikalais. Atsistojus prie Didžiojo kanalo tiesiog stebėjau rytinį miesto veiksmą. Bestovint mus užkalbina moteris, kviesdama vakare užsukti į nemokamą koncertą bažnyčioje. Deja, turime atsisakyti, nes vakarui jau turime planų.

Mercato di Rialto žuvies turgus. Toliau judame link turgaus, kuris mums visai netoli namų. O kiek čia pardavinėja visokių įdomybių, kaip būtų įdomu paragauti. Vietiniai tik krauna pilnus krepšius, mmm... gal į svečius pas ką nors užsukti?

Žengiant nuo turgaus, gatvelėse galima rasti įvairių parduotuvėlių. Taip užsukame į mano jau pasižymėtą Drogheria Mascari ir čia nesusilaikome nusipirkti panettone pyrago. Už prekystalio stovinti kokių 90 metų močiutė itališkai man sako, kad šis labai skanus, tradicinis. Okey, pasitikiu močiute. Kaip nors parsivežime ir galėsime Kalėdoms pasmaguriauti.

Rialto tiltas. Čia pat netoliese ir TOP POP vietelė. Sustojau, pasižiūrėjau ir... na, gražu, bet kodėl visi dėl jo taip eina iš proto? Hmmm....Tiesa, vaizdas nuo pačio tilto į kanalą vertas dėmesio. Bet ar tikrai vertas tiek liaupsų ir must see – tikrai ne 😊 Tik čia BŪTINA saugoti kišenes – ypač dienos metu, kai suvažiuoja kišenvagiai.

Toliau vingiuojame mažomis, siauromis gatvelėmis, stebint vitrinas, užsukant į dirbtuves, pamojuojant amatininkams. Einu ir galvoju... Jei jau dabar visai nemažas srautas šiose gatvelėse, tai kas čia darosi vasara?

Libreria Acqua Alta. Bežioplinėjant gatvelėmis nuėjome iki knygyno. Šis knygynas garsėja savo neįprasta knygų laikymo sistema – knygos sukrautos į vonias, valtis, gondolas ir net vandeniui atsparias talpyklas, kad nebūtų sugadintos potvynių metu.

Sukant gatvėmis vis tolyn atsiduriame labai ramioje miesto dalyje, kur visai netikėtai mus užkalbina italė močiutė. Nesvarbu, kad ji kalba itališkai su mumis, bet kažkaip susikalbam (svarbu atsipalaiduoti ir norėti). Suprantu, kad kažkas bellissimo, piccolo, no ticeto.. Mums įdomu. Pamoja močiutė kur mums eiti ir bandome ieškoti kažko. Pakeliui sutinkame kunigėlį, kuris paklausia ko mes ieškojome. O mes net pačios nežinome :D Bet pamatęs mūsų didelias akis, šypteli ir pamoja ranka į kurią puse eiti. Atsiduriame San Francesco della Vigna vienuolyno bibliotekoje, kurioje saugomos biblijos ir vyksta graviūrų paroda, skirta Šv. Pranciškaus gyvenimui.

Toliau nuvingiavome į visiškai tuščias, ramias Venecijos gatves ir taip pasiekėme Bizantijos laikų laivų statyklą, kurioje šiomis dienomis vyksta kultūriniai renginiai.

Netoliese Via Giuseppe Garibaldi gatvė, kurioje gausu kavinių ir pėsčiųjų (na bent šiltuoju metu).

Pakrante sukame link San Marco aikštės. Žmonių vis daugėja, tirštėja. O čia ir kalėdinė eglutė. Atėjus į San Marco aikštę mamai sakau: Tai čia ta aikštė, dėl kurios visi alpsta ir kurią ale būtina pamatyt? Neup neup... Dabar mane nušvilpsite, bet soriukas - man pasirodė išpūstas burbulas. O dar kai sako ten būtina išgerti kavos, kuri kainuoja apie 10 Eur. Nu nežinau, nežinau :D

Dėl šalia esančių Dožų rūmų – suprantu. Tikrai labai įspūdingas architektūrinis statinys. Gal jie net labiau traukia į šią vietą? 😊

Mes jau alkanos, tad bandome susirasti vietelę pietums. Šiaip ne taip gatvelių labirinte surandame - Rosticceria Gislon. Žmonių daugybė, dalis stovi ir valgo prie baro. Bandome suprasti užsakymų sistemą. Sunkiai sekasi, bet kažkaip bandome užsisakyti. Renkamės iš vitrinoje padėkluose sudėtų žuvies, jūros gėrybių ir kitų įdomybių. Išsirinktas gėrybes krauna į lėkštę, šalia įdrebia polentos – 19 Eur. Taip ir nežinau, ar nuo svorio, ar čia lėkštės fiksuota kaina, nes abi sumokėjome tiek pat. Bet nesvarbu, nes įdomu paragauti siūlomų dalykėlių. Apsidžiaugėme atsilaisvinus mikro staliukui, kad galėtume pailsinti kojeles. Šalia po taurę select aperoliuko (5 Eur)

Išlindus iš tamsiųjų gatvelių pastebime, kad vakarėjant pasirodė saulė.

„Mama, dar turi jėgų? Negalime praleisti šių auksinių valandų.“ Aišku, mama sako – taip, einam 😊

Kylam į San Marco aikštėje esantį bokštą. Eilė nedidelė, bilietai po 10 Eur, pakylame liftu. Čia atsiveria 360 laipsnių Venecijos panorama. Woooow. Kažkas neįtikėtino. O įdomus faktas, kad žiūrint iš viršaus į miestą, nesimato nei vieno kanalo, o jų čia daugybė. Saulė nušviečia ir Dožų rūmus, kurie dar labiau atskleidžia savo grožį.

Užskaityta dienelė. Prieš vakaro planus, nukiūtiname namučio šiek tiek pailsėti, pakeliui pagriebiant tradicinių sausainių. Kaip gera ištiesti kojeles lovoje su arbatos puodeliu.

Vakare, dar turint laiko, užsukame į bariuką Bacarotto, kur pasimėgaujame tradiciniais užkandžiais cicchetti ir select spritz (už viską 14 Eur) bei gyvu koncertuku.

Cicchetti – tai tradicinis užkandis, kurį rasite daugybėje vyno bariukų (vadinamuose bacari), kavinukėse. Šie sumuštinukai panašūs į ispaniškus tapas. Šių užkandžių įvairovė ir asortimentas didžiulis. Labai nustebino, kai kurie skoniai ir variacijos. Skanus ir puikus užkandis prie taurės (ar nebūtinai).

Select Spritz – kadangi Aperol Spritz išgarsėjo visame pasaulyje, o kaip žinia šis gėrimas kilo iš Venecijos, tad venecijiečiams reikėjo kažko naujai savito. Tai viena iš Spritz kokteilio variacijų, labai populiari Venecijoje. Man labai patiko, gal net labiau nei mums įprastas aperoliukas.

Tokia smagi atmosfera, bet negalėjome ilgiau užsibūti – turime šiam vakarui kitų planų.

Judame link Ponte dell'Accademia, kuriuo pereiname į kitą kanalo pusę ir atsiduriame prie bažnyčios Chiesa di San Vidal, kurioje šį vakarą klausysimės Vivaldžio 4 metų laikų (bent mes taip galvojome). Su bilietais įdomi sistema - atėjus reikėjo užsiregistruoti ir tik tada išdavė seniau pirktus bilietus. Koncerto metu griežtai draudžiama filmuoti ir fotografuoti. Įsipatoginame ir klausomės. Nesu aš klasikinės muzikos ekspertė, bet tyliai mamos klausiu: Mama, o čia tikrai 4 metų laikai? Mama pasukioja galvą. Hmm... bet vis tiek klausimės ir grožimės.

Pasirodo internete buvo nurodyta bloga informacija. 4 metų laikai vyko kitą vakarą kitoje bažnyčioje. Būtume žinojusios, tai būtume pirkusios kitam vakarui. Na ką padarysi, bet gavusios klasikinės muzikos dozę sparčiais žingsniais nukaukšime per ištuštėjusias aikštes namo.

2 DIENA

Šią dieną buvo dilema ar plaukti į salą, ar išnaršyti kitą Venecijos dalį. Nusprendėme, kad norime pamatyti daugiau Venecijos, tad likome joje.

Pusryčiai susispaudus ankštoje senovinėje vietinėje kavinukėje - Pasticceria Rizzardini. Tik stovimos vietos aplink prekystalį. Pasigriebiame kavos su saldėsiais ir maloniai stebėdamos rytinį italų kavos ritualą mėgaujamės momentu. Dvi kavos ir du skanėstai atsiėjo 6,40 Eur.

Čia pat Acqua e Mais užkandinė – tik NEIKITE į ją. Pasiėmėm iešmelį, kuris buvo laaaaaabai neskanus, neaišku kiek laiko gulėjęs ir dar paklojome 4 Eur.

Su nekokiu skoniu burnoje nukiūtinome į šalia esančią maisto parduotuvę Coop, juk reikia parsivežti lauktuvių :D

Šią dieną planuose buvo numatyta:

Scala Contarini del Bovolo – įstabi ir išskirtinė laiptinė su spiraliniais laiptais, pastatyta XV a. pab. prie Contarini šeimos rūmų. „Bovolo“ reiškia „sraigė“, nes laiptai primena sraigės kiautą. Nepirkome bilieto ir į vidų nelipome, nes nusprendėm, kad geresnio vaizdo į miestą tikrai nebus nei vakar.

Teatro La Fenice - vienas garsesnių operos teatrų, nukeliantis kelis šimtmečius atgal. Pavadinimas „Feniksas“ simbolizuoja atgimimą, nes teatras ne kartą buvo sunaikintas gaisrų (1836, 1996) ir vis atstatytas. Interjeras ir puošyba prikaustė dėmesį. Su audio gidais neskubant tyrinėjome teatro erdves. Pasvajojau, kaip būtų fainai pasižiūrėti čia pasirodymą, bet prisėdus į salėje esančias kėdes, noras greitai atšoko. Kokios nepatogios ir siauros. Užtat galėjome pasimėgauti karališkos ložės privalumais, nors ir ne pasirodymo metu. Teatras tikrai labai įspūdingas. Bilieto kaina 12 Eur.

Toliau tyrinėjome kitą Venecijos dalį be didelio plano. Ėjome, kur akys veda. Netikėtai užklydome į šeštadienio blusturgį. Oi kaip įdomu. Radau ir sau pirkinį. Mama su poros itališkų žodžių žodynu dar sugebėjo išmušti nuolaidą. Išėjau iš turgaus visa apsipatenkinusi ir pasipuošusi.

Turėdamos viltį sukame pro Campo Santo Stefano aikštę, bet deja, kalėdinės mugės čia nėra. O lyg ir turėjo vykti…

Nuo Ponte dell'Accademia tilto pasigrožėjome nuostabiu vaizdu į didįjį kanalą ir baziliką - Santa Maria della Salute.

Pietūs Trattoria ai Cugnai dal 1911. Ragaujame venecijietiško patiekalo – sepijos su polenta bei spageti su jūros gėrybėmis, šalia dar aperoliuko, o pabaigą vainikuoja – tiramisu. Pietūs dviems 48 Eur. Skanumėlis – rekomenduoju.

Prieš išeinant italas dar perspėja rankines laikyti priekyje. Deja, labai įsisukę kišenvagiai šiame mieste.

Nors tik nesenai pakilome nuo stalo, bet visai netyčia atklystame prie Cantine del Vino già Schiavi. Tai vienas garsiausių vyno barų (bacari) Venecijoje skaičiuojantis šimtmečius, kurioje gausybė cicchetti ir vynų. Autentiška aplinka, didžiulis cicchetti pasirinkimas (labai įdomių skonių variacijų, kaip pvz. tuno tartaras su kakava – ragavau), didžiulis vyno pasirinkimas, kurio kaina prasideda nuo 1,20 Eur. Dauguma išsineša užsakymus į lauką ir šnekučiuojasi prie kanalo atbrailos. Kokia smagi atmosfera.

Čia pat palei kanalą įsikūrusi Squero di San Trovaso – valčių/gondolų gamykla. Veikianti nuo XVII a. Iki šiol rankomis gaminamos ir remontuojamos gondolos bei kiti tradiciniai venecijietiški laivai. Pastatai primena Alpių stilių, nes pirmieji meistrai atvyko iš kalnų regionų.

Taip bevaikštinėjant atsiduriame visiškai tykiame, ramiame rajone. Kanaluose prišvartuoti laivukai, mažose gatvelėse jaukios amatininkų dirbtuvės ir visiška ramybė. Toks jausmas, kad patekome į „miegamąjį rajoną“.

Kavos petraukėlė Dolce Vita – kava brangesnė, bet kruasanas su pistacijų kremu viską atperka

Daug noro eiti į muziejus nebuvo, bet trumpam užsukome į milžinišką Santa Maria Gloriosa dei Frari bažnyčią (5 Eur). Čia galima atrasti garsių menininkų darbų, tokio kaip Giovanni Bellini, Ticiano ir net jo pačio kapą.

Apsukusios ratą šioje Venecijos dalyje, netoli namų pasinaudojome gondolos paslaugomis (Gondola Traghetto di Santa Sofia) ir persikėlėme į kitą kanalo pusę. Įspraudi 2 eur į delną ir lėtais žingsniais įklibinkščiuoji į gondolą, galvodamas kaip neišsiversti. Plaukimo vos viena kita minutė, bet visai smagu :D

Atsiduriame Cannaregio rajone, kurio sutemusiomis gatvelėmis, bandome surasti siauriausią Venecijos gatvelę. Reikia palaukti kol žmonės praeis, nes dviese ten lauktų labai intymus prasilenkimas :D O ir niekur neišeisi, nes gatvelės gale – kanalas.

Prasiėjome Stada Nova labai populiaria pėsčiųjų gatve bei vakaro taurei užsukome į pilnutėlį - Bacaro ae Bricoe. Tai vietinis šeimos bariukas, kuriame susirenka gausus būrys, skamba nuotaikinga muzika bei daug pokalbių viduje bei lauke prie kanalo. Čia galima paragauti įvairų aperolio variacijų, cicchetti bei polpetta (mėsos kukulių) ir kitų užkandžių. Šioje dalyje palei kanalą įsikūrę daug bariukų.

Grįžome pro stoties pusę ir mintims vejant, kad tai paskutinis vakaras, netoli namų netikėtai atsidūrėme pasislėpusiame – El fradeo Quebrado studentiškame bariuke. Paskutinio vakaro malonumai su aperoliuku už 2,5 Eur bei smagi venecijietiško jaunimėlio atmosfera stoviniuojant tiesiog lauke.

IŠVYKIMO RYTAS

Keliamės anksti, dangus prakiūra. Dar vakar vakare vaikštinėjant pastebėjome, kaip žemose miesto gatvėse pradėjo statyti paaukštintus takus – acqua alta. Viliamės nepakliūti į užtvindytą Veneciją ir apysausėms nukakti iki autobuso stoties. Kadangi į priekį važiuojant netilpome į pirmąjį autobusą, atgal šio malonumo negalėjome sau leisti. Nusprendėme vykti ankstesniu autobusu. Maža ką... Žinoma į oro uostą atsigrūdome anksti, tad ramiai sau stabtelėjome kavinukėje rytinių kruasanų, kavos ir vakar pirktų picos gabalėlių. Kaip oro uoste sakyčiau kava visai nieko ir kainos visai geros. Trevizo oro uostas mažiukas, šiaip ne taip randame kur prisėsti ir laukti savo skrydžio.

ASMENINĖS ĮŽVALGOS

Navigacija. Vaikštant mieste naudojomės google maps, BET... Jis labai dažnai grybaudavo ir pasimesdavo. Tad google maps buvo pagalbininkas labiau krypčiai sekti, o vėliau jau savo galva vadovaudavomės. Daug kur mieste kaba pagrindinių objektų kryptis, tai galima ir tuo vadovautis. Žinoma, Venecijoje tikrai verta ir pasiklysti, ir nuklysti 😊

Laiptukai. Nerekomenduočiau vykti su lagaminais ant ratukų ar vaikų vežimėliais, nes čia begalės tiltukų, kurie yra tik su laiptukais. Taip ir laipiodavome pirmyn, atgal. Net pagalvojau, kokie sveiki turėtų būti vietiniai, juk visur pėstute ir dar tiek laiptukų pakeliui 😊

Nelabai suprantu (o gal ir nereikia suprasti), kodėl žmonės pasirenka atvykti tik geram pusdieniui į šį miestą. Juk čia daug daugiau nei Rialto tiltas ir San Marco aikštė. Viliuosi, kad savo pasakojimu įkvėpsiu pasilikti čia šiek tiek ilgiau ir leisti sau pajusti Veneciją 😊

Ačiū, Venecija, tu buvai tokia paslaptinga, romantiška ir unikali.

Užsakant nakvynes per mano pasakojime pateiktas booking nuorodas, jūs prisidėsite prie mano kelionių tinklaraščio kūrimo, o jums tai nieko papildomai nekainuos. AČIŪ :)