Turinas kalnų apsuptyje, kur kultūra, istorija susipina su gastronomija.

Nusileidus lėktuvui ramiu žingsniu išėjome ieškoti traukinio, kuris mums turi nugabenti į miestą. Oro uoste sekame traukinio ženkliukus. Bilietą galima pirkti bilietų automate arba Trenitalia programėlėje. Nespėjame į vieną traukinį (darbo dienomis ir šeštadienį važiuoja kas pusvalandį, sekmadienį kas valandą). Google maps rodo, kad dar turi vežti autobusai. Bandome paieškoti autobusų stotelės, tačiau oro uoste tik komercinis autobusų taškas, kuris tik nurodo, kad autobusai lauke - ir viskas. Nenorime toli blūdinti, tad grįžtame į traukinių stotelę. Nusiperkame traukinio bilietą automate (3,70 Eur/žm). Bilietą būtina pažymėti štai tokiame aparate. Reikia bilietą įkišti į aparatą ir pastumti į kairę pusę, kad pasigirstų garsas. Tuomet jūsų bilietas pažymėtas. Įsipatoginame ir važiuojame iki Porta Susa stoties. Traukinyje pasižiūriu lenteles, kad nepraleisti, kurioj stotelėje mums išlipti.
 Išlipę stotyje pereiname į metro, sekdami raudonais M ženkliukais. Automate nusiperkame metro bilietą (2 Eur/žm). Patogu suprasti kuri metro kryptis reikalinga, nes nupieštos strėlytės.

Atkulniuojame iki savo laikinųjų namų. Oho, čia mūsų įėjimas į kiemą :O

Atvykimo dieną šeimininkų paprašiau pagelbėti ir rezervuoti staliuką vakarienei arba Piola da Cianci arba Osteria Antiche Sere, bet pasiūlė tik 21.30 val. Deja, mums jau vėlyvas laikas vakarienei. Pasikliauname šeimininkų rekomendacija ir einame į netoliese namų esantį Ristorante Da Mauro. Dangus visai prakiūra, tad skubame į vakarienės vietą. Bet labai nepriskubėsi, kai jie atsidaro tik nuo 19  val :D Taip, tikrai situacija su kavinėmis Turine tokia, kad labai didelė dalis kavinių dirba 2-3 valandas dienos metu, o po to tik nuo 19 val. Savaitgaliais dar kitaip. Tad jei kažką nusižiūrėjote, dar nereiškia, kad tikrai pavyks suderinti nuvykimo laiką ir savo pilvuko poreikius :D Pasižiūrėkite darbo laiką iš anksto.

Pasitinka restorano šeimininkas (na, bent man taip pasirodė), senovinė ir mirtinai tyli aplinka. Pradžioje pašposauja iš mūsų ir apsimeta, kad nesupranta, kai aš klausiu ar jis kalba angliškai. Pasirodo kuo puikiausiai kalba, tik norėjo mus paerzinti. Kolektyvas smagus, nuotaikingas, toks prie bajeriuko :D Šioje vietoje laukia vietinė Pjemonto virtuvė. Mmmm.... kiek aš nusimačius buvau visko išragauti.
Vakarą pradedame nuo: naminio vyno, Vitello Tonnato – plonai pjaustyta virta veršiena su tuno ir kaparėliu padažu (bele kaip skanu) (15 Eur), scaloppine con porcini plonai pjaustyta veršiena su baravyku padažu (16 Eur). Porcijos labiau užkandžių lygmens, tad dar užsakau Agnolotti alla Piemontese al Ragu – įdaryti makaronai (14 Eur). Ši vieta šiek tiek paplonina piniginę. Plius coperto mokestis (6 Eur). Coperto mokestis – „staltiesės“ mokestis. Dažnai būna meniu kamputyje parašytas kokio jis bus dydžio ir dažnu atveju jis taikomas, kur yra staltiesės ant stalų. Bet vis dažniau pasitaiko kavinėse, nors ten ir nėra staltiesės. Tad nenustebkite pamatę papildomai paskaičiuotą mokestį. Atsiskaitymas vyksta prie langelio kaip senais laikais. Turine neteko nei karto atsiskaityti prie staliuko, kaip mums įprasta, visuomet eidavau prie baro, langelio. Įdomus išlikęs kultūrinis reiškinys 😊 Toks sakyčiau – pasitikėjimo reiškinys. Nors tik šiandien buvo skrydis, vis tiek vargina, tad skaniai pavalgę keliaujame ilsėtis, nes ryt teks anksti keltis, turime planų – bilietai kišenėje.

2 dalis (Milanas)

Kadangi esame Italijoje, mūsų pusryčiai bus kepyklose, kartu su vietiniais 😊 Šiam rytui renkamės - Perino Vesco. Užsakymas vyksta prie vieno baro, kavą ir maistą atneša prie stalelio su čekiuku, vėliau eini prie kasos ir atsiskaitai. Mūsų pusryčius sudaro kruasanas su prosciuto kumpiu (4 Eur), focaccia (4.43 Eur) ir kava (1,30 Eur) (šiek tiek susimoviau ir iš įpročio užsakiau caffe latte, tai gavome mažutį kavos puodelį, o norint gauti mums įprastą (lietuvišką :D) caffe latte, reikia užsakyti latte machiato) 😊 Bet ne bėda, pamoka kitam kartui.

Pirkau traukinio bilietus iš anksto per Trenitalia programėlę. Rinkausi greituosius traukinius, kurie šiek tiek brangesni, bet važiavimo laikas dvigubai trumpesnis. Tačiau, norint nepermokėti, reikia pirkti bilietus iš anksto. Užmečiau akį kiek bilietas kainuoja tą pačią dieną, tai gal dvigubai ar trigubai brangiau.

Pėstute einame iki Porta Nuova stoties. Švieslentėje dar nerodo mūsų perono, tad užsukame į Venchi leidainę ir sukertame ledų. Pasirinkimas mažiausios porcijos piccollo –  2 kaušeliai (kaina 3,70 Eur).

Perone patogiai kabo švieslentės su vagono numeriais, kad iš toli būtų patogu matyti iki kur tau reikia eiti. Ant traukinio šono taip pat užrašytas vagono numeris bei sėdimos vietos. Tikrai nesunku susigaudyti. Įsipatoginame ir su nekantrumu laukiame važiavimo, juk čia greitieji traukiniai. Nereikia net Japonijos, traukinys išvystė greitį iki 300 km/h. Autostradoje automobiliai atrodo stovintys. O kokie dar vaizdai pakeliui. Man net akyse užraibo nuo greitai besikeičiančio vaizdo :D

1 valanda ir mes Milane. Atvykome į centrinę Milano stotį. Čia šurmulys daug didesnis. Bet kokio grožio ši stotis. WOW. Tai viena gražiausių Europos traukinių stočių, kuri buvo atidaryta 1931 m. Kasdien pro šią stotį praeina daugiau nei 320 000 žmonių. Įdomu tai, jog jie čia lankosi ne vien dėl transporto paslaugų, bet ir dėl daugybės parduotuvių, picerijų, kavinių ir įspūdingų meno kūrinių.

Toliau sekame raudonais M ženkliukais ir einame į metro. Kiek čia žmonių ir eilės prie bilietų automatų. Automate nusipirkome dienos bilietą (7,60 Eur/žm). Įprastas 90 min bilietas 2 Eur/žm (įeina metro, autobusai, tramvajai). Jei planuojate važiuoti tik iki centro ir atgal į stotį, tai dienos bilieto neapsimoka pirkti. Į priekį šokame į žalią metro liniją ir nulėkėm iki Lanza stotelės prie Sforcų pilies. Tai viena didžiausių pilių Europoje. Negana to, tai didžiausias Milano istorinis-muziejinis kompleksas. Rūmuose saugomas paskutinis nebaigtas Mikelandželo kūrinys – „Pieta Rondonini“, Andrea Mantegna darbas „Trivulzio Madona“  ir Leonardo da Vinčio užrašų knygutės. Tačiau mes taupydami laiką pilies vidaus neaplankome, pasivaikštome pilies teritorijoje ir įžengiame į Centrinį Sempiono parką. Kas ilsisi, kas groja, kas sportuoja. Perėję parką atsiduriame prie Taikos arkos (Arco della Pace). Ar žinojote, jog Taikos vartai, buvo pradėti statyti dar 1807 metais Napoleono garbei? Vartus buvo planuojama pavadinti Triumfo arka, kurie žymėtų Napoleono pergales, tačiau kuomet Napoleonas pralaimėjo, arka buvo neužbaigta. Galutinai jos statybos baigėsi 1838 metais ir ji oficialiai tapo Europos taikos arka.

Grįždami per parką ir pilį žengiame į šurmuliuojančias Milano gatves. Pietų metas. Laikas ir mums papietauti. Užsukame į nusižiūrėtą Luna Rossa. Pamačius vietinių eilę (pasidabinę kostiumais, iš ofisiukų), suprantame, kad čia verta užsukti. Stojame į bendrą eilę. Padavėja pamačiusi mus, turistus, pasiūlo eiti prie lauko staliuko. Bet ne... Mes norime su visais kartu viduje :D Ir plius dar įkals papildomą coperto mokestį už aptarnavimą lauke. Prieš mus stovintys vyrukai pamatę mus žiopliukus, pamoja mums kad kartu eitume prie staliuko, kai pakvietė darbuotojas. Pasodina šalia, staliukai vienas nuo kito stovi 10-15 cm atstumais :D Oi mums patinka, įdomu. Dairomės ką vietiniai žmonės valgo, geria. Užsisakome makaronų: carbonara ir 4-ių sūrių, neįprastai dienos metui latte machiatto ir aperol + coperto (29,50 Eur/2 žm). Skanumėlis 😊 Sėdintys šalia italai vyrukai stebėjo, ką turisto lituano užsisakys :D Skaniai pavalgę, pabuvę itališkoje aplinkoje, atsisveikinome su kaimynais ir žengėme toliau Milano gatvėmis.

. Tai vienas seniausių prekybos centrų, žavintis savo itališka architektūra ir didumu, pavadintas pirmojo Italijos karaliaus vardu. Žmonių daugybė. Bet ji tikrai labai graži 😊 Žinoma, įsiamžiname ir mes.

Žmonių DAUGYBĖ, tai kas čia darosi sezono įkarštyje? Aikštėje statoma scena, montuojami įvairūs stelažai, tad dar labiau suspaudžia visus lankytojus. Kokia TOP POP vieta būtų, bet katedra tikrai įspūdinga. Laikas apsilankyti ant terasos stogo. Bilietų iš anksto nepirkome, nes nenorėjome būti  pririšti prie laiko. Bilietus galima nusipirkti čia.

negalima. Kasoje gauname kombinuotą bilietą: terasa (laiptais), katedra ir muziejai (20 Eur). Išėję einame ieškoti, kur pakilimas laiptais (žiūrint į katedros pagrindinį fasadą kairėje pusėje). Praeiname eilutę žmonių, kurie stovi prie lifto. Kojos visai nenori stovėti, tad geriau jau eiti ar lipti. Prie laiptų įėjimo nei vieno žmogaus eilėje ir lipti nėra sudėtinga. Prieš įeinant, rūstaus veido moteriškė patikrina rankinukus, kuprines. 

Štai mes ir čia. Ką čia daug rašyti. Tiesiog, manau, reikia tai pamatyti. Tos detalės...Miesto panorama... Lipame ir ant pačio viršaus. Kas guli, ilsisi, kas grožisi, kas slepiasi pavėsyje. Mes taip pat nulendame į pavėsiuką atsikvėpti. Norėtųsi dar pabūti, pasigrožėti, bet laikas spaudžia. Grįžimas per kitą pusę ir leidžiamės laiptais. Pasirodo nusileidimas tiesiai į Katedrą. Būčiau žinojus, kad galima bent kažkiek jos pamatyti, tikrai nebūčiau pirkusi bilieto ir į pačią Katedrą. Kadangi jau turime ir bilietą, tai pasivaikštome po ją. Bandau dar ieškoti galimybės pakliūti į muziejus, kurie įeina į bilietus, bet, deja, trečiadieniais jie nedirba (mes kaip tik buvome trečiadienį). Ką padarysi.

Šalia Milano katedros yra Meno muziejus. Nesu didelė meno gerbėja, tad turbūt įprastai būčiau praleidus apsilankymą jame. Tačiau iš IG burro.milano sužinojau, kad vyksta Dolce&Gabbana paroda (iki 2024 liepos 31 d.). Nesu mados fanatikė, bet nuojauta kuždėjo, kad turime nepraleisti šios vietos. Eilių visai nebuvo, lankytojų taip pat (kaina vietoje 15 Eur/žm). Žengiame per storas, juodas, sunkias aksomines užuolaidas į parodą. WOW! Kiekviena salė alsuoja sava atmosfera, tematika, muzika, dirbiniai. Rūbai – tikri meno kūriniai. Labai įspūdinga. Net mano vyrui labai patiko.
Iš muziejaus sukame kitomis gatvelėmis ir žvalgomės aplink. Laikas desertui. Einame iki Caccio ledų. Čia įprasta pastovėti eilutėje. Imame piccolo dydį (du kaušeliai). Ledai visokių įdomių rūšių ir labai skanūs.
Kadangi turime viešojo transporto dienos bilietą, sėdame į tramvajų ir važiuojame iki Naviglio kanalų. Prieš šių kanalų įgyvendinimo prisidėjo ir L. Da Vinci. Rajonas jau kitoks, daugiau įtartinai atrodančių asmenų, kurie saugumo jausmo neprideda. Atrodo lyg pastebėjome net įvykusią vagystę. Daiktus tik prisiglaudėme arčiau savęs, bet dar nusukome pasivaikščioti palei kanalą ir barų virtinę. Nors buvo minčių čia prisėsti, tačiau bekviečiantys oficiantai užeiti, nekelia pasitikėjimo ir žinant, kad tokios vietos dažnu atveju nelabai geros. Tad tik praeiname ratuką, užsukame į mažas meno krautuvėles ir grįžtame atgal į miesto centrą. Vakarėja. Mieste žmonių visa daugėja. Sukame vis į kitas gatveles, pasidairyti po miestą. Taip netyčia  užtinkame labai gerą sumuštinių vietelę – All'Antico Vinaio. Mmm... kiek įvairiausių mėsyčių, sūrių, daržovių, užtepėlių. Labai faini, nuotaikingi darbuotojai. Žiūrint į meniu išsirenku plius minus, ką suprantu :D (visai gerai prieš kelionę buvo pasinaudoti Doulingo programėle ir pasimokyti italų kalbos - tikrai pravertė kelionėje) Vienos porcijos užteko dviems, nes duoda du sumuštinius (kainos nuo 7 Eur).

Vakarėjant mūsų laikas artėja link išvykimo. Turint truputį liko (nei labai ką nuveikti, nei neveikti), dar pasisukiojome aplink. Aplankant Basilica di Santo Stefano Maggiore bažnyčią bei pasėdint prie Milano katedros ir stebint žmones. Laikas keliauti į metro. Tik deja, ne viskas taip sklandžiai kaip norėtume. Metro vartai nenori mūsų įleisti (šiaip pastebėjome, kad Milano metro sistemoje daugumai žmonių ten vis kažkas stringa). Darbuotojui rodome, kad negalime įeiti, jis mus siunčia į kitą pusę eiti. Bandome. Ten atėjus žiūrime, kad ne tos spalvos metro linija. Pasigauname darbuotoją. Prašome pagalbos. Čia varteliai veikia, tačiau ne ta spalva. Nusiuntė eiti dar toliau. Su stresiuku lekiame į nežinomybę, nesinorėtų praleisti traukinio, dėl Metro linijos bajeriukų. O! Matome savo reikia geltoną metro liniją, bet dar vis nežinia, ar atlėksime į reikiamą pusę. Fuuu... Atėjome, ten kur reikėjo. Toks bereikalingas stresiukas, bet po to pagalvojau. Ai nu ne bėda, būtume grįžę vėlesniu traukiniu, o iš bėdos ir liktume nakčiai Milane :D Bet viskas gerai baigėsi ir ramiai galėjome laukti savo traukinio. Pavargę, pilni įspūdžių, sugriuvome į traukinį. Diena užskaityta.

3 diena (Turinas)

Rytas nuostabiai saulėtas. Pusryčiauti keliaujame į Free Bakery Gliuten. Kaip visada, užsakymas vyksta prie baro, atnešta prie staliuko užsakymą su kvituku, o prieš išeinant susimoki. Geros kainos, skanu. Mūsų pusryčių meniu sudaro: aranchini, sumuštinis (šitas buvo labai keistas, nes ne kvietinis batonas, nežinau ką jie ten naudojo), kruasanas, latte machiato ir cappucino.

Pradedame pažintį su Turinu nuo San Carlo aikštės.

Mieste galite pastebėti vandens gėrimo stoteles, visos jos su miesto simboliu – buliumi.

Turinas taip pat turi nuostabių galerijų, tik jose žymiai mažiau žmonių nei Milane.

Centrinėje miesto dalyje daugumoje vietų yra tokie arkiniai praėjimai, kas labai patogu tiek lietingą, tiek karštą dieną. Nenustebkite tokios vietose pamatyti ir benamius, ypač link stoties.

Egipto muziejus. Girdėta daug, kad vertas dėmesio, bet nusprendėme šį kartą nelankyti. Kai toks nuostabus oras, norime jį išnaudoti ir paklajoti kuo daugiau lauke. Skaičiau, kad gegužė vienas iš lietingiausių mėnesių, o mums oras pasitaikė beprotiškai geras, norime pabūti kuo daugiau lauke.

Netoliese dar viena nuostabi galerija - Galleria Subalpina

Palazzo Madama - Senovės meno muziejus ir Madama rūmai. Baroko perle rasite Antikos muziejų, pristatantį vienetinius eksponatus, tarp kurių freskos, antikvariatai, neįkainojami paveikslai.

Karališkieji Turino rūmai (Palazzo Reale di Torino) - yra vieni iš puošniausių ir prabangiausių istorinių rūmų, kuriuose įsikūręs muziejus.

San Lorenzo koplyčia - galinti pasigirti įspūdingo dydžio kupolu.

Katedra (Cathedral of Saint John the Baptist) - puikiai atpažįstama iš renesansinio stiliaus bei vertinama dėl ypatingo eksponato – Turino drobulės, kuria, anot legendos, buvo apvyniotas pats Jėzus Kristus.

Šiek tiek paliekame šone karališkuosius rūmus ir nusukame link istorinės šokolado parduotuvės „Ziccat“. Juk Turinas garsėja šokolado ir riešutų nugomis. Net rašoma, kad iš čia kilo nutella. Kaip man patinka jų šokoladai ir saldainiai. Šiek tiek įsidedam lauktuvėms, juk kilogramo kaina prasideda nuo 60 Eur. Bet radau ir supermarkete visai geros sudėties ir geresnėmis kainomis nugos saldainių, bet žinoma smagu užeiti į istorines šokoladines.

Latteria Bera - senovinė sūrių krautuvėlė. Sienos nukabintos močiučių nuotraukomis, turbūt įkūrėjos. Vienam IG video užmačiau, kad kažkas balto plakama ir jo galima ateiti paragauti. Smalsumas nugalėjo ir mes jau čia. Žinant porą itališkų žodžių ir gestų kalba užsisakome mažą porciją. Ragaujame. Cha, o čia tiesiog grietinėlė. Skani, gera, naminė grietinėlė 😊

Sukame į miesto dalį - Quadrilatero - siauros gatvelės, parduotuvytės, kavinukės. Hmm... Gal laikas ir mums pietums, juk dabar kaip tik mieste pietų metas. Po to galime turėti problemų ieškant kur pavalgyti Praeiname kelias mano iš anksto pasižymėtas vieteles. Bandome pakliūti į  Melomangio. Visiškai neišvaizdi, mažutė, tikra itališka vietelė. Luktelime atsilaisvinusio staliuko. Kavinėje angliškai nelabai kas kalba ir nieko tokio. Mes dėl to labai nepergyvename. Pastebiu, kad dažnai pas juos kavinėse vienas darbuotojas priima gėrimų užsakymus, kitas maisto. Gauname lengvo, šalto itališko alaus. Tik kažkaip vis niekas neprieina prie mūsų priimti maisto užsakymų. Hmm... Jau ir pusvalandukas praėjo, kiti jau užsisakė ir gavo. Bandau sugauti darbuotojus. Pagaliau. Priima mūsų užsakymą ir vyras paprašo dar alaus, nes per tą laiką jau spėjo ištuštinti bokalą. Ir ką jus galvojate, italas supratęs savo klaidą, kad pamiršo mūsų staliuką, pavaišina antruoju bokalu ir nuoširdžiai atsiprašo. Pagaliau mūsų stalą pasieka pica (tik 6 Eur), o mano užsakyti makaronai atkeliauja su visa paruošimo programa. Atvežamas didžiulis pecorino sūrio ritinys, kuriame voliojami mano makaronai, prigriebiama daugybė sūrio gabalų, o ant viršaus juodieji pipirai (10 Eur). Vaizdelis labai smagus, o skonis super. Rekomenduoju.

(15 Eur/žm). Vien įžengusi į laiptinę, supranti, kad lauks tikrai įspūdingi rūmai. Smagiausia buvo netikėtai pamatyti restauratorius. Aplankius rūmus kilo klausimas, kiek dar reikės pamatyti rūmų, kad nustočiau į juos vaikščioti :D

Basilica of Corpus Domini

Kažko kojos šian visai sunkiai laiko. Tai po rūmų, einame pasėdėti į kavinukę Cabaret. Užsisakome aperolio, kavos, gauname užkandukų (neskanūs). Nelabai rekomenduočiau.

Vakare judame į kitą miesto pusę, link Po upės praeinant Carlo Emanuele II aikštę ir Vittorio Veneto aikštę.

Perėję tiltą pasigrožime aplinka ir suprantame, kad esame visai netoli labai labai gražios vietos. Einam? Turi jėgų? Einam 😊 Užpuškavome į statų kalną ir pakliuvome į nuostabią panoraminę terasą prie Chiesa di Santa Maria del Monte dei Cappuccini. Kaip tik artėja saulėlydis. Pasiliekame? Būtinai😊Turime tradiciją lankantis mieste užsiropšti į aukščiausią vietą ir pamatyti miesto panoramą. Vaizdai nuostabūs. Vakare saulė leidžiasi į kalnus, o rytais apšviestos snieguotos kalnų viršūnės. Sulaukiame sutemų, kad pasigrožėti apšviestu miestu. Neplanuotas vakaras gavosi labai įspūdingas 😊

Nors sutemo dar prasieiname pro PO gatve ir Piazza Vittorio Veneto (milžiniška aikštė). Sukame link Turino miesto simbolio – Mole Antonelliana. Jį pamatome tik vakare. Buvo mintis apsilankyti ir pačiame Kino muziejuje ir užkilti liftu į bokštą, bet šį kartą skipinome šią vietą, nes jau vieną nuostabią panoramą pamatėme, o dar viena laukia kitą dieną. Bilietus rekomenduojama pirkti iš anksto.

Naktipiečiams užsukame į paprastą, pigią, smagią makaronų vietą – Monegato. Pasitinka nuotaikingas vyrukas. Užsisakome makaronų su baklažanais ir dž. pomidorais kaina tik 5.80 Eur ir pasiimame iš šaldytuvo šalto vyno buteliuką (2,70 Eur). Super 😊 Labai gera biudžetinė vieta ir tikrai skanu😊

Laikas namo ilsėtis, diena kupina įspūdžių. Rytoj laukia nauji 😊

4 diena (Turinas)

Pusryčiai vėl Perino Vesco kepykloje. Tik deja, šį kartą labai nusiviliu sumuštiniu, kuris ir nelabai skanus, ir jo kaina kosminė (kainų nerašo, sužinai tik įmušus). Nu velniai nematė, užtat šian laukia graži diena 😊Tabako parduotuvėje nusiperkame dienos transporto bilietą (4,5 Eur) ir einame į stotelę. Važiuojame iki Sassi Superga. Nusipirkę senojo tramvajaus bilietą (6 Eur/žm) stojame į gan nemažą eilę su viltimi, kad tilpsime ir mes. Nesinorėtų valandą laukti kito reiso. Pasidalinu, kur galite rasti info.

Tilpom 😊 Girgždančiu, tratančiu aparatu pradedam kilti. Kylame apie 20 min.

Pakilus iškart atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai į visas Turino apylinkes ir didingai pūpso Superga bazilika. Užsukame apsižvalgyti į pačią baziliką bei stojame į eilutę pirkti bilietų (2 Eur) į kupolo terasą, juk norisi pamatyti vaizdą dar iš aukščiau.

WOOOOW!!!!!! Tikrai labai verta čia atvažiuoti. Šiek tiek gaila, kad ūkanota ir nesimato horizonte kalnų, bet vaizdas superinis.

Pasimėgavę vaizdais leidžiamės žemyn į senąjį tramvajų. Grįžę į Sassi Superga dar pasižvalgome po mini ekspoziciją, kaip anksčiau atrodė tramvajai traukiami arklių ir pan. Čia užsukome pas „nykštukus“ , ir kodėl apie tai rašau? Nes noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad Italijoje galima daug kur rasti tokią vandens paleidimo sistemą. Pedalu 😊 Jei mosikuojant rankytėmis nebėga vanduo, žvilgtelkite apačioje, gal ten pūpso pedalas 😊

Kadangi turime dienos bilietą, reikia išnaudoti –  važiuojame iki Turino turgaus. Ten yra foodhall‘as Mercato Centrale Torino ir maisto turgus. Deja, deja, bet Mercato Centrale Torino mus labai nuvilia. Kažkaip labai nuturistinta vieta ir nelabai traukė maistai. Paragavę arancini supratome, kad nieko gero čia nebus. Užtat nulindome į kitą pastatą, kuriame prekiaujame SŪRIAIS. O dievai, kiek ten įvairiausių sūrių rūšių, man net verkti norisi... Žinoma, kietųjų sūrių (pecorino, parmigiano ir t.t.) nusipirkau ir aš, juk rankiniame bagaže praeis 😊 O kainos tikrai nedidelės.

Šalia turgaus prasieiname pro Galleria Umberto I ir Palatina vartus – I a. vartai (kosmosas, kai pagalvoji).

. Šviežutėliai, skanutėliai arancini. Super 😊

skanesni saldainiai).

, nes kai slankiojome aplink ją, tuo metu buvo uždaryta. Šioje katedroje eksponuojama garsioji drobulė, kur pasak pasakojimų, į ją buvo įvyniotas Jėzus. Kiek tai tiesa, ar ne, niekada nesužinosime, bet vis tiek smalsu pamatyti. Įdomiausia, kad pataikėme į muzikinę repeticiją.

Ratais kvadratais pasivaikštome po Turino miestą vis nenuleisdami galvų nuo pastatų fasadų.  Besižvalgant nueiname iki Porta Nuovo stoties, kadangi norime užsukti į Trenitalia info punktą, kad pagelbėtų rytdienai nusipirkti bilietus į nuostabų vienuolyną. Aš pati nesugebėjau automate nusipirkti.

Labai sotūs, lengvai apsvaigę, labai pavargę velkame kojeles namo, nes ryt iš ankstaus ryto laukia išvyka.

5 diena (Sacra di San Michele vienuolynas – Turinas)

Iš pat ankstaus ryto skubame į kepyklą pusryčių. Labai gaila, kad šį rytą pataikėme pirmą kartą į prie pat namų esančią kepyklą – Panificio Convertino 1946. Čia nuostabi focaccia. Tiesiai iš krosnies nešė šviežiai keptas. Kainos labai geros (3 dideli gabalai, 2 kruasanai, 1 capuccino ~12 Eur). Į kruasaną tiesiai įvarvolina pistacijų kremo. Mama mia, kaip skanu! Pasiimame papildomai išsinešimui išvykai. Nors ankstyvas rytas, bet pastebim labai daug ateinančių vietinių pusryčiauti bei labai daug kas ima išsinešimui - turbūt skuba namo patiekti šiltas focaccias ant savo šeimos pusryčių stalo. Na ką, lekiame į Porta Nuova stotį - šiandien vėl važiuosime traukinuku. Šiandienos tikslas – Sacra di San Michele vienuolynas. Išlipame Avigliana miestelyje, iš kurio veža autobusas iki vienuolyno. Niekur jokių ženklų, kur gali sustoti autobusas. Traukinių stotyje vyrukas itališkai kažką susako, mes apsimetame, kad supratome ir einame dairytis, ką kiti keliautojai daro :D Vyras dar užsuka į kavinukę pasiklausti. Nurodo, kad prie spalvingosios sienelės sustos. Ok 😊 Nei žinome kelintą atvažiuos, nei ką. Nežinau kodėl (pati savęs to klausiu), kodėl nepasitikrinau internete kuriomis valandomis važiuoja tas autobusas. Dar prie stoties kioske nusiperku itališkos virtuvės žurnalą. Ir viskas būtų buvę gerai, jei nebūčiau užsimanius pas nykštukus. Lekiu greitai į kavinę. Ir spėkit. Mes pavėluojame į autobusą! Jis nuvažiuoja mums prieš nosį :O Ką daryti??? Pamato diedukas, stovintis gatvėje, mus besiblaškančius, kad dar bandau mojuoti nuvažiuojančiam autobusui. Šūkteli ir moja rodydamas, kur mums bėgti, kad pasivyti autobusą. Mes lėkte. Šokam iš už kampo į gatvę, kur išsuka mūsų autobusas. Aš mojuoti! Sustoja! Fuuu.... Su stresiuku,  bet jau autobuse. Nu ir pasimoviau čia... Bet viskas gerai baigiasi, sėdime autobuse ir grožimės vaizdais. Autobusas išleido stovėjimo aikštelėje ir tuomet dar šiek tiek pakulniuojame į kalniuką link vienuolyno. Wow, kokie vaizdai. Vienuolynas pastatytas ant uolos, kalnų apsuptyje, žemai miestelių slėniai. Nuostabu! Nusiperkame bilietą (8 Eur/žm) ir einame žvalgytis po vidų ir teritoriją. Tokia ramybė, o vaizdai tokie įspūdingi. Tiesiog nesinori niekur važiuoti. Patys pasižiūrėkite kokie nuostabūs vaizdai 😊 Gegužė mieste jau labai šilta, bet čia kalnuose vėjas dar šaltas, tad gerai turėti kažką apsirengti 😊 Pasivaikščioję prisėdame užkąsti ir išsitraukiame ryte pirktas focaccias. Skanumėlis! Viską apėję žemėliau užsukame į suvenyrų parduotuvę, kurioje nusiperku nuostabaus grožio knygą apie vienuolių patiekalus, istoriją. Nors itališkai aš nemoku, bet nesusilaikiau. Tokia graži knyga, o kur daugiau tokią gausiu. Bevaikštant po suvenyrų parduotuvę, pamatome, kad kavinukė turi terasą su nuostabiais vaizdais. Sėdame? Žinoma 😊 Užsisakome kavos (capuccino 1,80 Eur, Latte con cafe 2 Eur) ir tiesiog pasimėgaujame akimirka.

Galbūt jau laikas judėti? Nusileidus į aikštelę, bandome suprasti kada atvažiuos autobusas (vėl ta mintis, kodėl nepažiūrėjau internete?) ir pamatome, kad bus tik už 40 min. Ech, galėjome dar pasėdėti kavinukėje. Pasižvalgome aikštelėje po suvenyrus, nusiperkame kaimiškos dešros ir laukiame autobuso besėdint ant bordiuro. O bajeris su autobusais yra toks, kad jie važiuoja tik 5 kartu per dieną. Tik 5 kartus! Ar suprantate, kad jei būtume ryte nepasiviję autobuso, mes nebūtume čia atvažiavę, nes kitas autobusas būtų tik po 4 valandų. Eina sau! Kaip galėjau susimauti. Vos per savo neapdairumą nepraradome nuostabios išvykos. Taigi, nekartokite mano klaidos, pasižiūrėkite laikus čia. 

Laimei viskas baigėsi gerai. Su vyru kalbant sakėme, na jei būtume nenuvykę, tai būtume toliau važiavę traukiniu iki Susos 😊

Autobusu grįžome kitu keliu iki Avigliana miestelio. Sulaukėme traukinio ir grįžome į Turiną.

. Oho kokia eilė :D O kas viduje darosi :O Reiškia tikrai gera vieta :D Palaukiame ir mes. Juk norime skanių ledų. Labai skanūs, o pistaciniai ledai  iš viso kosminiai (kaina 3 Eur porcija (2 kaušeliai)).

. Spėjau ir sau kai ką įsigyti 😊

Dar pakeliui beeinant pastebim tramvajų, kuriame įrengtas restoranas. Kaip fainai 😊 GustoTram – tramvajuje restoranas. Kas mėgstate tokias patirtis, manau visai įdomu pasidomėti ir rezervuotis staliuką 😊 Vakarieniauji, važinėji po miestą, grožiesi besikeičiančiais vaizdais. Labai įdomi patirtis turėtų būti.

Paskutiniai kadrai ir tenka grįžti namo. Rytoj išvykstame.

6 diena (išvykimo diena)

Labai gaila, bet prie namų sekmadienį nedirba mūsų norima kepykla. Nusprendėme, kad iki Susa soties (iš kurios važiuosime traukiniu iki oro uosto) eisime pėstute, kažkur sustodami papusryčiauti. Stojame jau lankytoje vietoje - Free Bakery Gliuten. Sekmadienis, daugybė žmonių, eilės 😊 Paskutiniai itališki pusryčiai ir dardame su lagaminais iki stoties. Traukinio bilietą nusipirkau per Trenitalia programėlę (past. svarbu paminėti, kad įsigijus traukinio bilietą per programėlę prieš važiuojant reikia padaryti check-in). Ech, taip liūdna kai baigiasi kelionė. Oro uoste dar sukertame paskutinę ledų porciją Venchi leidainėje ir guodžia vienintelis dalykas, kad į Turiną ateina vėsūs ir lietingi orai.

Man asmeniškai tikrai labai patiko šis miestas ir su mielu noru dar grįžčiau, nes dar daug ko nenuveikiau ir neparagavau 😊Nors atsivežiau dalelę Turino namo. Manau per mažai įvertintas šis miestas. Tikiuosi ir jus suviliojau kitai savo kelionei pasirinkti šią kryptį 😊