Estija: Talinas ir pakeliui (II dalis)

Sun, 25 Jul 2021 08:18:00 +0000

4 diena

Šiandienos pagrindinis tikslas nuvykti ir apsistoti kelioms dienoms Taline. Nepraleidžiame progos aplankyti pakeliui dar kelių puikių objektų. Pirmiausiai sukame link Peipus ežero, labai smalsu pamatyti TOKIO dydžio ežeriuką. Pirmas sustojimas - Alatskivi pilis.

1885 m. ją pasistatė baronas Arved von Nolcken, pilies architektūros idėją parsivežęs iš Škotijos. Tad neatsitiktinai ši pilis kiek primena Balmoralio pilį, vieną iš Didžiosios Britanijos karališkajai šeimai priklausančių rezidencijų. Baltutėlė pilaitė laikoma vienu gražiausių neogotikinių pastatų Baltijos šalyse. Karo metu pilis buvo apleista, o vėliau skirtingais laikotarpiais čia buvo įsikūrusi mokykla, pasienio punktas, sovietmečiu pilyje buvo įrengtas bendrabutis ir kolektyvinio ūkio administracinės patalpos.

Pasmalsaujame ir mes apsižvalgant po pilies ekspoziciją (kaina apie 7 Eur) (past. šiek tiek nustebina bilieto kaina, bet atostogom įpusėjant pastebėjome, kad visur Estijoje lankomų objektų šiek tiek aukštesnės kainos.)

Kadangi visai čia pat Peipus ežeras, smalsu jį gyvai pamatyti. Žemėlapyje susirandu paplūdimį Kallaste miestelyje. Ežerėlis lengvai banguoja kaip jūra. Prasiėję šiek tiek krantu (nelabai malonus buvo kvapas, nes į krantą išmesta labai daug negyvos žuvies), pastebėjome kad tolumoje raudonuoja kažkokios uolos.

Nusprendžiame dar iš čia neišvykti, o pasižiūrėti kas gi ten per skardis. Nusimetę mašiniuką šalia gyvenamųjų namų, nupėdiname takeliu link jūros. Pradedant nuo pietinės miestelio pusės ir judant link centrinės aikštės, galima pamatyti 11 atodangų. Čia (58.658102, 27.164986) mus pasitinka Kallaste raudonoji atodanga, kuri yra ilgiausia (apie 930 m.) devono smiltainio atodanga Estijoje bei išsiskiria savo spalva.

Didžiausias atodangos aukštis – 8 m. Kylant potvyniams, smiltainyje susidaro urvai. Didžiausi iš jų yra daugiau nei 1,5 m aukščio ir iki 6 m gylio. Tad nuklampojame pakrante besižvalgant į urvelius iš apačios (avalynė šiek tiek netinkama, nes šlapia ir klampu einant, bet ką jau :)).
Atodangos gale užkylame ir grįžtame per viršų besižvalgant į horizontą. Pasigrožėję atodanga įsitaisome paplūdimyje savo kėdutėse (past. labai pasiteisinęs pirkinys, kuris apsigyveno mūsų bagažinėje) ir papiknikaujame.

Mums už nugarų, tai pat yra keli poilsio nameliai. Kaip supratome, juos galima išsinuomoti ir džiaugtis ramybe.

Palikus Peipus ežerėlį judame toliau į Talino pusę. Neapsieiname be nuotykių. Papasakosiu ir jums :) Važiuojant pro mažą miestelį, pastebime tolumoje bėgančią moteriškę su aukštakulniais, sijonuku link autobuso, kuris jau stovi stotelėje. Deja, autobusas spaudžia gazą ir nepalaukia šios pasidabinusios moterytės. Staigiai su vyru stojame stotelėje. Sakau, pavežam tą vieną stotelę, aplenksim autobusą ir moterytė įšoks į jį. Juk nedažnai čia važinėja autobusai. Bandome rusiškai kalbinti – pavyksta (kokiu mielu jie estišku akcentu kalba – man labai patinka). Įsėda moterytė, pasirodo važiuoja su vyru susitikti į kitą miestelį. Mes iškart pradedame spausti gazą, kad pasivyti autobusą. O jis – dingo! Kaip kokiam Hario Poterio filme, tiesiog išnyko. Važiuojam, važiuojam, kaip nėra taip nėra. Gi nepaliksi vargšelės dabar miškuose. Klausiam moteriškės, kur jai tiksliai reikia. O mums navigacija rodo šiek tiek kitaip važiuoti į mūsų numatytą tikslą. Bet nieko. Greit susižiūriu maršrutą ir matau, kad viskas gausis gerai. :) Mums nedaug iš kelio nuklysti, o moterytę pristatysim į vietą laiku. Ir kas įdomiausia, kad kiek važiavome, taip to autobuso ir nesutikome – mistika kažkokia :D :D

Išleidę pakeleivę ir palinkėję sėkmės, judame toliau.

Bevažiuojant pakeliui pamatome ant kalno stūksančią didžiulę viduramžių laikų pilį. Vyrelis op op suką vairą atgal ir judam pažiūrėti. O čia – Rakverės pilis.
Kadangi daug laiko neturėjome, apėjome ją tik iš išorės. Bet užėjus į vidų jūs atsidurtumėte teminiame parke, reprezentuojančiame XVI a. kasdienybę. Čia tiek maži, tiek dideli gali praleisti įdomią dieną, persirengdami riteriais ir kariais, pasimėgauti įvairiomis pramogomis ir sužinoti daugiau apie viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų žmonių gyvenimą.

Visai netoli Talino, nužiūrėjau dar vieną gamtos stebuklą – Jegalos krioklį (Jägala juga).
Vadovaujantis navigacija, nuklaidino į kitą pusę per kažkokį žvyrkelį. Privažiavę pamatėme, kad kitoje krioklio pusėje yra normali stovėjimo aikštelė. Pasigrožėję iš vienos pusės, grįžome atgal ir jau tik ženklais besivadovaujant atvykome į tą tašką, kurį reikėjo. Jegalos krioklys yra didžiausias natūralus krioklys Estijoje. Jo plotis yra didesnis nei 50 metrų, o aukštis – apie 8 m. Krioklys labai žavingas ir malonu ten tiesiog pabūti. Kas ateina išsimaudyti, o kas atvyksta vestuvių fotosesijoms. Įdomu būtų pamatyti, kai upė patvinsta :O Pradėjus krapsėti pirmiems lašams, suskubame į mašiniuką ir Taliną pasiekėme su vasariška liūtimi.

Apsistojome šalia prieplaukos viešbutyje Hestia Hotel Europa. Šį sykį leidome sau šiek tiek geresnį kambarį, na gal ne kambarį, bet vaizdą pro langą. :) Laaaabas, Olafai :)

Nusimetę daiktus keliaujame į miestą, nes dar turime visą nuostabiai šiltą vasarišką vakarą, o ir pilvukai groja maršus. Iki centro reikia šiek tiek paėjėti (15 min.) ir įžengiame pro Viru vartus (Viru Väravad) :) Uhhh, mes jau čia :) Turbūt dar ne sykį rašysiu, kaip gražu, bet tikrai koks nuostabiai gražus Talino senamiestis. Nukulniuojame tiesiai iki Rotušės aikštės (Rakeoja plats),

kur buvau nusižiūrėjus Drakono III kavinę. Įlendame į mažą, tamsią kamarėlę.

Stovi rankomis į klubus įsirėmusi plataus stoto moteriškė apsirėdijusi viduramžių laikų rūbeliais. Jautiesi lyg pas ją į namų virtuvę būtum įsiveržęs. Užsimezga dialogas, kurio pradžia parodo – būtent atėjau ten kur reikia :D

Klausiu:

- Gal turite meniu?

- Ne, meniu neturime. Pas mus tik valgomi dalykai, - rimtu veidu atsako moteriškė

- O kokių valgomų dalykų turite?...Ir mano šypsena kyla iki ausų :)

Išvardina: sriuba (2,50 Eur), dešrelės, šonkauliukai, pyragėliai su įvairias įdarais. Puiku, mums tinka. Papila mums sriubikės į apdužusį molinį indą, įkrauna dešrelių pasmeigtų ant medinių pagaliukų.
Jei nori šalia dešrelių raugintų agurkų, imi žeberklą ir žvejoji juos statinėje :D Pasiimam naminio juodųjų serbentų kompoto ir porą pyragėlių (kaina 1,50 Eur).
Sukomanduoja, kad kai pavalgysim indus atneštume į tam tikrą krepšį :D Sėdame lauke prie medinių stalų. Ir sriuobiam savo maistą. Tik nedidelis pastebėjimas :D Čia niekas neduos jokių šaukštų, šakučių ar peilių :D Tad ne visiems gali būti tas priimtina, bet man tokios vietelės labai palieka daug smagių atsiminimų. Vat taip ir valgai :D
O maisto skanumas! Labai paprastas, bet begalo šviežias ir skanus bei nebrangus. Pilnomis burnomis, žibančiomis akimis ir šypsenomis iki ausų sėdim laimingi pačioje Talino širdyje. :) Mums jau čia labai patinka :D Kaip mėgstu sakyti: Aš jau noriu čia grįžti :D Bet apie grįžimus vėliau. Juk dar turime čia praleisti kelias nuostabias dienas. Laimingi pakilę nuo stalo, keliaujame plačiomis akimis gerdami mus supančią aplinką.

Talino Rotušė (Tallinna raekoda) (pastatyta 1402–1404 m.) vienintelė nepažeista gotikinė Šiaurės Europoje.Kadaise Rotušės aikštėje buvo turgaus aikštė ir miesto valdžios centras. Aikštė apsupta įmantrių pirklių namų. Ant Rotušės smailės viršūnės įsitaisiusi Senojo Tomo vėtrungė – Talino simbolis. Rotušės bokštas siekia 64 m aukštį, lankytojai gali užkopti 115 laiptų ir pasiekti 34 m aukštyje esantį varpinės balkoną. Beje, pirmoji pasaulyje vieša Kalėdų eglutė čia buvo pastatyta šioje Rotušėje 1441 m.

Toliau nuvingiuojame link Danijos Karaliaus sodo (Taani Kuninga Aed), kur yra legendinė Danijos vėliavos gimtinė.

Pasak pasakojimo, 1219 m. karaliaus Valdemaro II pajėgos pralaiminėjo kovą su estais, kai staiga atsivėrė dangus ir iš jo nusileido raudona vėliava su baltu kryžiumi. Priėmę tai kaip šventą ženklą, danai buvo paskatinti kovoti už pergalę ir užkariauti Tompėją. Šiame sode sutinkame Talino miesto įžymybę žuvėdrą (lyg skaičiau, kad vardas – Styvensas :D), kurią dažnai turistai sutinka pagrindinėse lankytinose vietose. Mielai ir mums papozuoja :D

Čia pat ant Tompėjos kalvos stūkso įspūdingų kupolų savininkė – Aleksandro Nevskio katedra (Aleksander Nevski katedraal)
(1900 m.). Tai didingiausia ir prabangiausia stačiatikių bažnyčia Taline bei yra pagrindinė Estijos rusų ortodoksų katedra, gausiai dekoruota mišriu istorizmo stiliumi. Bažnyčios bokštuose yra galingiausias miesto bažnyčios varpų ansamblis, susidedantis iš 11 varpų, iš kurių didžiausias sveria 15 tonų. Prieš kiekvienas pamaldas galite išgirsti grojant visą ansamblį.

Toliau judame dar nematytomis gatvelėmis. Įsiamžiname Juodagalvių brolijos namų duris (Mustpeade Maja)
.

Bevaikštant suvilioja žmonių klegesys ir gyva muzika. Šalia pub‘o Hell hunt (pasirodo jis pirmasis pub‘as Estijoje, įsikūręs nuo 1993 m.), nedidelė žalioje zonoje pristatyta kavinės staliukų ir koncertuoja iš Peru atvykęs ansamblis. Išsiilgę tokių akimirkų, jos nepraleidžiame. Bandome ir mes surasti laisvą staliuką. Skambant nuotaikingai muzikai, ragaujame estiško alaus bei užkandžių. Kas pralinksmino, kad radome paprastos, naminės geros keptos duonos su česnakiuku.

Po ilgos dienos grįžtame ramiu žingsniu į nakvynės vietą. Kiekvieną kartą einant į centrą ir grįžtant, praeiname Rotermano rajoną – oficialų Talino centrą, kuris vakare nušviestas lemputėmis traukia akį ir kviečia užsukti. Seniau čia buvo gamyklų rajonas. Rotermano gamykla gamino statybinę įrangą, o netrukus įsikūrė ir spirito varykla, makaronų fabrikas. Sovietmečiu kvartalas buvo smarkiai apgriuvęs, tačiau 2001 m. buvo įsakyta jį užkonservuoti ir pradėtas jo atnaujinimo planavimas. Šiandien Rotermano kvartalas yra architektūros šedevras, kuriame susimaišo sena ir nauja, jis taip pat buvo apdovanotas reikšmingais tarptautiniais apdovanojimais. Šurmuliuojančiame kvartale gausu mados parduotuvių, kavinių, restoranų ir pramogų – nuo grožio salonų iki kino teatro. Čia taip įsikūrusi „Kalev“ šokolado parduotuvė, kurios ir mes neaplenkėme.

Grįžus į kambarį gamtos spalvos dovanoja savo vakarinį paveikslą.

5 diena

Labas rytas!

Oras džiugina, tad iš pat ryto suskubame toliau tyrinėti Talino. Šį sykį pažintį pradedame iš kitos senamiesčio pusės. Žengiame pro storosios Margaretos bokštą (Paks Margareeta), tai vienas iš įspūdingų Talino gynybinių statinių, kuris pastatytas ne tik ginti miestą nuo jūros pusės, bet ir padaryti įspūdį visiems per uostą atvykstantiems lankytojams. Pastatytas 1511–1530 m., šio didžiulio apvalaus bokšto skersmuo – 25 metrai, aukštis – apie 20 metrų, o sienų storis – iki 5 metrų. Storosios Margaretos vardo kilmė yra paslaptis. Kai kurios teorijos tvirtina, kad jis buvo pavadintas dėl vienos iš didesnių patrankų, o kitose užsimenama apie kažkada čia dirbusią virėją Margaret. Bokštas buvo naudojamas kaip parako ir ginklų sandėlis bei kaip kalėjimas. Šiai dienai bokšte įsikūręs muziejus, kuriame išsamiai apžvelgiama jūreivystės praeitis, eksponuojami neolito laikų žvejybos įrankiai, senovinė nardymo įranga bei 700 metų senumo laivo nuolauža. Taip pat galima pakilti ant bokšto stogo pasigrožėti vaizdais, arba prisėsti terasoje išgerti kavos.

Visai netoliese stūkso Šv. Olafo bažnyčia (Oleviste kogudus) (1267 m.), kuri yra didžiausias viduramžių miesto statinys, pavadintas šventojo Norvegijos karaliaus Olafo II vardu. Bažnyčios bokštas (anuomet 159 m aukščio) nuo 1549 iki 1625 m. buvo aukščiausias pastatas pasaulyje. Tačiau pasirodė esąs labai efektyvus žaibolaidis. Šiuo metu smailė siekia 124 m. Galima apsilankyti bokšte, tačiau mes (ir ne tik mes) sukome ratais kvadratais aplink, bet neradome kaip patekti vidun. Galbūt rekonstrukcija vyko :)

Nepatekę vidun nusukame gatve palei miesto gynybinę sieną. Iki šiol tebestovi 1,9 km pradinės miesto sienos ir turi 20 gynybinių bokštų. Talinas gali pasigirti vienu geriausiai išlikusių viduramžių įtvirtinimų Europoje. Užsukame į vieną iš bokšto muziejų, tačiau mums gan nuvilia (ekspozicija maža, vaizdas nelabai koks atsiveria, kaina nemaža). Šiek tiek nusivylę toliau žengiam, kur nosis veda. Ir nosis nuveda prie Patkuli apžvalgos aikštelės (Patkuli vaateplats), tik mes kadangi atėjome iš kitos pusės, tenka ropštis laiptais į kalną :D Atsikvėpę ir įamžinę nuostabius vaizdus, nukulniuojame iki Piiskopi apžvalgos aikštelės (arba Vyskupo sodas) (Piiskopiaia vaateplats)
.Kadangi vaizdas nebe į senamiestį, tai taip nebepakeri mūsų :) Čia pat stūkso Šv. Marijos katedra (dar vadinama Domo katedra) (Toomkirik), kurios bokšte pastebime suspitusius žmogeliukus besigrožėjančius panorama. Taip besukdami ratais atsiduriame prie Tompėjos pilies (Toompea loss), kurią 1227–29 m. vokiečių kalavijuočių riteriai pastatė kaip akmeninę tvirtovę. Per šimtmečius pilis buvo atnaujinta daugybę kartų, tačiau vis išlaikydama pagrindinę formą, kuri buvo suteikta XIII ir XIV a. Dabar lankytojai iš priekinės fasado pusės gali pamatyti rožinius, barokinius rūmus, datuojamus Jekaterinos Didžiosios laikais. Pilies bokštas (46 m) nacionalinis simbolis. Kiekvieną dieną saulėtekio metu virš bokšto, skambant valstybės himnui, iškeliama Estijos vėliava. Visais laikais tai buvo Estijos valdžios centras. Šiai dienai čia įsikūręs Estijos parlamentas.

Kadangi kojelės jau sunkiai velkasi ir jau laikas būtų pasistiprinti, užsukame į netoliese esančią kavinę BoCapott, kurioje galima ne tik pavalgyti, bet ir įsigyti keramikos dirbinių bei stebėti meistro darbą.

Užsisakome saliankos (4,50 Eur), tradicines bulvių salotas (5,00 Eur) bei kepsnį apvoliotą juodos duonos džiūvėsėliuose (7,50 Eur).

Šiek tiek atsipūtus traukiame link Kohtuotsa apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria senamiesčio stogų ir bokštų panorama šiuolaikinio miesto panoramos fone.

Toliau sukame dar neitomis gatvelėmis ir taip prieiname Meistrų kiemelį, kuriame įsikūrę senamiesčio meistrai. Įžengus apgaubia tyla ir ramybė, o kavinukė „Chocolaterie“ suvilioja desertais ir kava bei savo ekstravagantiška išvaizda. Tad įsipatoginame ir tiesiog pasimėgaujame akimirka. Aišku, kol vyrelis tyso kėdėje, aš užsuku apsidairyti ir po meistrų dirbtuves, kuriose prekiauja savais dirbiniais ir čia pat patys darbuojasi. Paplepėjus smagiai su viena stiklo papuošalų meistre, įsigyju lauktuvių.

Žvilgtelėjus į laikrodį, matome, kad dar galime spėti apsilankyti senojoje Rotušės vaistinėje (Revali Raeapteek). Tai seniausia vaistinė Europoje, vis dar veikianti tose pačiose patalpose. Pirmą kartą vaistinė Rotušės sąsiuvinyje paminėta 1422 m. Šiandien vaistinėje vis dar prekiaujama garsiaisiais marcipanais, kurie kažkada buvo laikomi vaistais nuo širdies skausmo, tačiau turi ir visus šiuolaikinius vaistus. Nedideliame muziejaus kambaryje galima pamatyti įdomių XVII–XX a. pr. vaistinių preparatų. Įsigyjame lauktuvių – šokolado su svogūnais :D

Dar neapsilankėme garsiame Šv. Kotrynos pasaže. Tad taisome klaidą ir ieškome pusiau paslėpto pėsčiųjų tako, kuris laikomas vienu vaizdingiausiu senamiestyje. Čia įsikūrusi Šv. Kotrynos gildija, kurioje menininkai tradiciniais metodais kuria ir parduoda stiklo dirbinius, tekstilės dirbinius, keramiką, papuošalus ir kitus gaminius. Dirbtuvės yra įrengtos XV–XVII a., kurios veikia atviros studijos būdu, kad lankytojai galėtų stebėti, kaip menininkai dirba. Šv. Kotrynos pasažas sujungia kūrybiškumą su viduramžių atmosfera.

Gretimais įlendame į kažkokį kiemelį, kur prisėdus apima jausmas, kad tuoj išeis kokia moteriškė su mediniais kibirais ar koks lėbautojas iš užeigos. Visiškai nunešė į vidrumažius :)Po tokių intensyvesnių dienų kojos pačios nuveda link namų atsipūsti.

Kadangi gyvename šalia kruizinių laivų terminalo nepraleidžiame progos vakarėjant pasivaikščioti Talino uosto promenada (Tallinna Sadam), kuri pasirodo yra 850 m ilgio. Nepaisant to, kad nebepavelkam kojų, vis tiek judam vėžlio žingsniu iki pat galo :D Promenada atvira visiems, čia yra daug sėdimų vietų, vaikų žaidimų aikštelė, sporto zona, restoranas su nuostabiu vaizdu į jūrą (deja mums būnant vyko privati šventė) ir erdviomis terasomis. Saulei vis labiau leidžiantis prisėdame pasigrožėti – puiki vieta stebėti saulėlydį.

O kiekvienas vakaras vis džiugina naujomis spalvomis.

6 diena

Šią dieną nusimato permainingas oras, tad kol dar saulutė mus lepina važiuojame iki Kadriorgo rūmų ir parko (Kadrioru park), kuriuos įkūrė Petras I XVIII a. ir pavadino žmonos Jekaterinos I garbei. Saulei nušvitus pasitinka gražiausiomis spalvomis.

Gausiai dekoruota pagrindinė rūmų salė laikoma vienu gražiausių baroko architektūros pavyzdžių Šiaurės Europoje. Šiandien jame yra Estijos meno muziejaus užsienio kolekcija, įskaitant paveikslus, skulptūras, spaudinius ir taikomąjį meną. Aplink rūmus driekiasi didžiulis parkas, kuriame galima pamatyti nuo tvarkingų barokinių sodų iki laisvos formos žalumos, nuo didžiausio mieste rožių sodo iki nacionalinio parko ir net elegantiško japoniško sodo.

Pasivaikščioję po parką važiuojame iki Piritos promenados, kur prasieiname pro paminklą „Russalka“ kuris,
skirtas atminti žuvusiems nuskendus cariniam šarvuotajam laivui „Russalka“
ir įsitaisome pakrantėje stebėti kruizinių laivų bei banguojančios jūros.

Kadangi jau pietų metas važiuojame iki pasižymėtos, bet dar nelankytos Kompressor blyninės, kurios interjeras nesikeitė kelis dešimtmečius, bet jis nekliūna, kai burnoj tirpsta gardūs lietiniai. Tai populiari vieta ir tarp turistų, ir tarp vietinių. Blynai kainuoja apie 5 Eur, kurie išties didžiuliai, o įdaro tikrai nepagailėta.

Labai tvirtai pasistiprinus, galima skirti laiką apsilankant įspūdingajame Estijos jūrų muziejuje (Lennusadam). Tai vienas nuostabiausių jūrų muziejų Šiaurės Europoje. Ekspozicija įspūdinga: galima įlipti į tikrą XX a. povandeninį laivą, apžiūrėti įvairius kitus natūralaus dydžio laivus, minas ir patrankas ir pan. Ekspozicija tęsiasi ir lauke, kur galima apsilankyti laivuose bei pamatyti galingiausią to meto garu varomą ledlaužį (kaina 15 Eur/žm).

Na, o po pietų kaip ir žadėjo, dangus apsiniaukė ir prakiuro, tad po apsilankymo muziejuje, grįžtame į laikinuosius namus arbatos puodeliui ir Kalev saldainiams bei pailsėti. Į vakarą dangus liko apsiniaukęs, bet lietus aprimo. Kadangi tai paskutinis vakaras Taline, negalime likti drybsoti lovoje. Traukiame šiltesnius rūbus ir judame link senamiesčio. Tik bėda, kad einant mus užklupo baisinga liūtis, nu bet negi grįši dabar namo? Ai, einam toliau iki Maiasmokk kavinės, kuri nuo 1864 m. seniausiai veikianti Talino kavinė. Tad prisėdame arbatos puodeliui (kaina 2,50 Eur) ir fantastinio skonio šokoladiniam pyragui (kaina 4,00 Eur).

Čia galima pasmaguriauti nuostabaus skonio desertais bei apsižvalgyti marcipanų muziejaus kambaryje.

Dar šiek tiek prasiėjus, bet orui negerėjant ir jau kojom stipriai neklausant, vyras pasiūlo grįžti pasėdėti į Drakono III kavinę. Įsitaisome užuovėjoje ir dar kartelį pasmaguriaujame. Šį sykį paragaujame ir jų kažkokios užpiltinės iš odinės gertuvės, kadangi patekus į liūtį, kojos permirko, kažkaip reik taisyt padėti ir sušilti :D Taip smagiai prasėdėjome paskutines vakaro valandas stebėdami šiek tiek aprimusią aikštę krapnojant lietui. Temstant ir lietui nustojus lynoti, su miestu atsisveikinti grįžtame į Kohtuotsa apžvalgos aikštelę.

Šlapiu, blizgančiu grindiniu grįžtant namo dar pasigrožime tuščiu, gražiai nušviestu Rotermano rajonu.

Ech, labai patiko mums Talinas. Ryt jau turime išvykti... Važiuosime toliau gaudyti naujų įspūdžių :)

Kitos pasakojimo dalys:
Estija (I dalis)

Estija (III dalis)

Užsakant nakvynes per mano pasakojime pateiktas nuorodas, jūs prisidėsite prie mano kelionių tinklaraščio kūrimo, o jums tai nieko nekainuos.
AČIŪ :)

Deimantės kelionės - Estija (II dalis)

Estija: Talinas ir pakeliui (II dalis)

Kitos pasakojimo dalys: